Klausimas: „Ką daryti, kai mirtis beldžiasi į duris?“
Variantas I: „Ogi plačiai atveri duris, spiri mirčiai į jos kaulėtą pašiknį, užtrenki duris ir eini toliau gyventi.“
Variantas II: „Šiltai apkabini mirtį ir pakvieti vidun kavos su pyragu“.
Juokas juokais, bet nuo mažens dažnai galvodavau apie mirtį: kas ji, iš kur ji atėjo? Įsivaizduodavau, kaip miršta mano artimieji, draugai ir net aš pati. Deja nebuvo su kuo savo pamąstymais pasidalinti, nes ši tema visus baugino ir tebebaugina. Šį kartą turiu progą išsireikšti, nebijokite, nebauginsiu, tik pasidalinsiu savo pamąstymais apie mirtį.
Kad ir kaip besistengčiau, mirties sąvokos taip kaip dauguma nesuprantu. Prieš kelerius metus buvau pusbrolio laidotuvėse, žiūrėjau į jo kūną karste, artimųjų raudojimą, o aš vos ašarą išspausti sugebėjau (nors, realiai apsiverkti galiu, vien nuo gražaus saulėlydžio). Jaučiausi, tarsi su manimi kažkas negerai. Kai gimiau, žuvo mano krikšto tėtis, bet, pamenu, su mama ėjome į kapines ir aš jai prasitariau, kad jis su manimi. Aš nuo mažens jaučiau jo artumą, nors žinau, kaip jis atrodė, tik iš nuotraukų. Kartais įsivaizduoju, kad mamos šiame pasaulyje jau nebėra (o aš ją myliu be galo ir krašto). Įsivaizduoju, kaip įeinu į jos kambarį, užuodžiu jos kvapą, liečiu daiktus, kuriuos ji naudojo, mintyse girdžiu jos juoką ir be galo trokštu ją apkabinti, bet negaliu, nes jos čia nėra. Tikrai įsijaučiu į tą situaciją, bet kad ir kaip širdį suspaustų ir liūdna pasidarytų, visgi mirties nejaučiu, tarsi ji tik būtų išvažiavus svetimon šalin, bet ilgam ilgam laikui.
Mirtis – emocijų išgyvenimas
Visi pilni laimės per vaiko gimimą, ir liūdesio per jo mirtį, bet ar pastebėjote, kad kūdikiai visuomet verkia tik gimę? Kartais pagalvoju, gal jie „mirė” ten, iš kur atėjo, ir jiems liūdna. Galbūt, kai mes mirštame, kažkas kitoje pusėje labai džiaugiasi mums atėjus? Kas žino.
Kol esu čia, noriu duoti žemei ir žmonėms tai, ko atėjau jiems duoti.
Tai štai mano supratimas apie mirtį. Mirtis – tai transformacija, ji neegzistuoja, nes mes NEMIRTINGI, jėgelė, ne? Kažkada mačiau tokį gražų vaizdą, kaip senas senas senas guru demonstravo mirtį. Jis paėmė nosinaitę ir paklausė savo mokinių: „kas tai?“. Jie atsakė: “nosinaitė”. Tuomet jis surišo ją į didelį mazgą ir vėl paklausė: „o kas tai?“. Jie atsakė: „mazgas“. Tuomet guru išrišo nosinaitę ir vėl pasiteiravo to paties, mokiniai aišku sutriko, bet atsakė, jog „nosinaitė“, tuomet guru pasiteiravo, o kur dingo mazgas?
Taip, kaip lapai nukritę nuo medžio pakeičia savo formą ir toliau tęsia savo kelionę žemėje. Taip ir mes… Žemėje viskas laikina, ir viskas nuolat keičiasi. Vienintelis dalykas, kurį galime garantuoti 100%, yra tai, jog visi mirsime, arba, tiksliau sakant, keisim formą taip, kaip augdami keičiame formą. Tai tik svarbi dalis mūsų vystymosi.
Galvojimas apie mirtį man padeda. Suprantu, kokie mes nuostabūs sutvėrimai, gyvenantys šioje neįmanomo dydžio planetoje, jaučiuosi palaiminta, esanti čia… Ir laukiu nesulaukiu, kas bus toliau… Bet kol esu čia, noriu duoti žemei ir žmonėms tai, ko atėjau jiems duoti.
Ačiū, kas skaitėte, tikiuosi, neišgąsdinau per daug. Daug jums meilės.
Panda Maža, Pasitikinčios savimi Lūšies III dalyvė
Nuotraukos autorius: Paulius Kripaitis.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
