Nėra to vienintelio vaisto, kuris galutinai išgydytų kompleksus, bet yra būdų, kurie, taikomi išvien, pamažu privers kompleksą atsitraukti ar bent neleis reikštis sunkiausia forma:
- Stengtis suprasti, iš kur kyla mūsų kompleksai. Gal vyravo apskritai nuvertinanti auklėjimo atmosfera, nors ir nebuvo to siekiama? Žeminančios tėvų kalbos? Tėvų kompleksai? Švelnumo stoka? Gyvenimo įvykiai? Ar patyrėte atstūmimą parodęs tai, ko gėdijatės? Jei taip, ar tas patyrimas perkeltinas į kitą laiką, po daugelio metų? Bendraujant su kitais žmonėmis? Ar tebeveikia bendraujant su dabartinės aplinkos žmonėmis?
- Stebėti kitus: matyti, kad panašūs „trūkumai“ nekliudo kitiems gyventi laisvai. Stengtis pastebėti, kaip jie gyvena turėdami trūkumų ir nesistengdami žūtbūt jų slėpti. Suvokti, kad laisvė, kurią jie sau suteikė įveikę savo ribas, yra ne tik sėkmė, bet ir jų taikomų psichikos bei elgesio nuostatų, kurias čia aptariame, rezultatas.
- Kalbėtis su kitais: kompleksai minta gėda ir atsiskyrimu. Kalbėjimas apie juos su artimais žmonėmis gal ir nepadeda jų atsikratyti, bet susilpnina. O ką, jei kiti sako: „Aš taip pat turiu kompleksų“? Išklausyti juos, kalbinti, klausinėti. O ne užsidaryti kaip austrei kiaute ir galvoti sau: „Jie nieko nesuprato, jie nė nenutuokia, kad man kompleksai ėda gyvenimą ir mane paralyžiuoja.“ Net jei esate teisus, kokia bus nauda iš jūsų susierzinimo ir užsidarymo?
- Atidžiau klausyti kitų nuomonės, kai sakoma, kad jums nėra ko taip smarkiai abejoti. Nors dažnai kompleksuoti žmonės galvoja: „Žinau, kad kitiems atrodo viskas gerai. Bet nepasitenkinimas kyla iš manęs“, pasistengti nuolatos prisiminti pozityvius aplinkinių atsiliepimus yra naudinga.
- Kovoti su „komplekso paranoja“: ne, ne visos nesėkmės kyla dėl mums kompleksus keliančių trūkumų, ne visi į mus nukreipti žvilgsniai ieško mūsų silpnybių. Kartais kompleksai tokie stiprūs, kad atrodo esantys visų mūsų sunkumų priežastis…
- Atlikti akistatos eksperimentą – tai geriausias būdas pamažu išnaikinti kompleksus. Iš lėto kurti situaciją, kurioje mums gėda, ir be jokios prievartos prieš save žingsnio ją išgyventi – šitaip ima veikti laipsniški emocinį atsaką slopinantys mechanizmai ir lengviau atmesti su kompleksu susijusias mintis („Visi mato, tai siaubinga, aš apgailėtinai juokingas…“).
- Plėsti požiūrį į save: matyti save kaip visumą, plačiau žiūrėti į save, nesumenkinti vien tik silpnybių, ribų, trūkumų. Nesusitelkti į tai, ko trūksta. Prisiminti, kad nesam vien iš daugybės trūkumų! Pačiais sunkiausiais kompleksų pasireiškimo atvejais, pavyzdžiui, tokiais, kurie paskatina mitybos sutrikimus – bulimiją ar anoreksiją, – buvo įrodyta, kad žmogus, apsėstas minčių apie tariamai negražią kūno dalį, beveik neįstengia matyti viso kūno harmonijos, o „normalūs“ žmonės elgiasi priešingai.
Christophe André. Netobuli, laisvi ir laimingi.
Paruošė Igor R. ir Janina D.
