Mes pažįstami?
Kiekvienas turime dešimtis pažįstamų. Šeimos nariai, draugai, kolegos, kaimynai, giminės, visus juos pažįstame. Apie vienus žinome daugiau, apie kitus mažiau. Net neabejoju, jog kiekvienas galėtų atsakyti kuo domisi jo mama, kas patinka tėčiui, kokiomis savybėmis pasižymi geriausias draugas, apie ką svajoja vaikai, kokie vadovo tikslai, ar ko galima tikėtis iš kaimyno. Bet nuoširdžiai abejoju, kad kiekvienas iš mūsų gerai pažįstame patį svarbiausią žmogų. Ne, tai ne mama ir ne tėtis, ne ar sūnus. Ne! Tai žmogus į kurį kasdien žiūrite veidrodyje. Ar jis jums patinka? Ar norėtumėt su tokiu visą gyvenimą gyvent? Ką beatsakėte, vis viena – teks. Nuo savęs nepabėgsi!
Tai vis dėl to, sakot pažįstat save? Žinoma, net neabejoju. Bet ar pažįstate tikrąjį save? Tą, kuris slypi giliai viduje ir neretai būna toks mažas ir nepastebimas, jog daugelis net nesugeba įžiūrėt ar išgirst. Sakai, tau gerai ir taip? Esi patenkintas tuo ką turi, nėra čia kuo per labiausiai skųstis? Galbūt, nesiginčysiu. Tada tau neverta gaišti laiko ir skaityti toliau. O tiems, kurie dar turi vilties kažką naudingo rasti – tęskime.
Kiekvienuose santykiuose (su žmona/vyru, vaikais, vadovu, draugais) yra svarbūs du dalykai: pažinti žmogų bei palaikyti nuolatinį ryšį su juo. Nepažinę žmogaus nesukursime tarpusavio ryšio, jam neesant, nebus ir ką palaikyti. Visa tai įmanoma vienos pačių paprasčiausios priemonės pagalba, kuri vadinasi bendravimas. Ne, ne, ne, bendravimas nėra tik kalbėjimas, juk tai ir gebėjimas klausytis, bei išgirsti, kūno kalba, emocijos, veido išraiškos, judesiai, viskas kas vyksta tarp dviejų ar daugiau asmenų.
O kaip dažnai tu bendrauji su savimi? kaip sekasi? Ar sugebi suvokti savo tikruosius norus, svajones, realius poreikius, pagrindines vertybes, gyvenimo prioritetus ar pažįstate savo įpročius, asmenines savybes, talentus?
Esu įsitikinęs, jog gyvenime vienas svarbiausių dalykų yra savęs pažinimas (dar plačiai žinomas, kaip savęs atradimas). Tik suvokdamas kas pats esi gali visapusiškai suvokti ko nori iš gyvenimo, kas tau svarbu, ko pats sieki, ką viliesi atrasti, ko tikiesi iš aplinkinių. Dauguma nepažindami savęs mano sukursią idealius tarpasmeninius santykius. Manai surasi antrąją pusę, pats nežinodamas ko nori ir galvoji, kad ji intuityviai ar pasitelkdamas kažkokią minčių magiją atspės tavo tikruosius poreikius, norus, svajones ir visa širdimi žinos, kad jums lemta būti kartu? Aš, manau, kad tai kiek naivoka, sutikit. Mes manom, kad mums reikia to ir ano, bet realiai patys nesuprantam, ko mums realiai reikia. Taip elgiasi dauguma. Kaip manai, kodėl tiek daug skyrybų šiais laikais? Deja, žmonės taip elgiasi ne tik asmeniniuose santykiuose, bet ir karjeroje ar visose kitose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui.: sūnus pasirenka gerai apmokamą darbą, nes mama sakė, jog pinigai gyvenimo – variklis. Paskui aria vis daugiau, daugiau ir daugiau dėl pinigų, mat jie atneš laimę. Neatneša. Darosi pikta. Pinigų yra, bet realūs poreikiai nepatenkinti. Nes nieks jų nesupranta… Pats nesupranta… Kaip manot, iš kur paskui tiek daug nepatenkintų klientų? O kiek iš jūsų bandėt patys sėkmę pagaut? Oooo! Rankų miškas! Gal dabar jau suprantat kodėl? Aš jums padėsiu – elgiatės lyg vėją laukuose gaudėte, nei matot ką gaudot, nei suprantat, nei žinot dėl ko, nei kas iš viso to bus. Tai veikla be tikslo ir prasmės. O kaip tą tikslą ir prasmę atrast? Tik per savęs pažinimą. Niekas tau nepasakys. Tik tu pats žinai. Kažkur giliai, giliai, bet žinai.
Savęs pažinimas – viso gyvenimo procesas, nes žmonės auga, sensta, keičiasi. Savęs pažinimas yra visa ko pagrindas. tai, kas tau suteikia stabilumo, tai nuo ko gali atsispirti į viršų. Turėdamas šį pagrindą gali būt ramus, žemiau šio pagrindo nekrisi. Duobes sau išsikasa tik nesugebantys, nenorintys ar net bijantys save pažinti žmonės. Save pažįstantis žmogus turi didžiulę galią, gali valdyti savo paties gyvenimą. Toks žmogus priima save tokį koks yra, be makiažų ar kaukių. Jis žino ko nori, kas jam svarbu, kodėl to nori. Toks žmogus yra atviras su savimi. Žinoma, visas tas žinojimas yra tik pradžia, to nepakanka, kad įvyktų stebuklas. Kokybišką ir ilgai stovintį namą galima pastatyti tik ant tvirtų pamatų. Taip ir gyvenime, padėjus tvirtus savęs pažinimo pamatus žmogus žino savo esamą padėtį, kryptį kuria nori vykti ir vietą, į kurią nori patekti. Belieka tik keliauti… Ir nesustoti.
Jau įdomu? Norėtum ir tu sukurti tvirtą pagrindą po kojom? Kaip jau minėjau – svarbiausia bendravimas. Pradėk nuo įsiklausymo į savo mintis, emocijas, veiksmus, norus…Nuo įsiklausymo į save patį. Kaip jautiesi? Kodėl pyksti? Kas nuliūdino? Kodėl susierzinai? Kas nudžiugino? Ko tu norėtum? Kas pačiam patinka? Įsiklausyk ir suprask save. Tuomet skirk laiko sau, ir pamėgink aprašyt save. Kaip save apibūdintum? kokios tavo savybės? Kurias iš jų norėtum pakeisti, o kurias išlavinti? Kodėl tau viso to reikia? Kas iš to? Įsiklausyk ir suprask. Kodėl elgiesi vienaip ar kitaip? Ką tau tai duoda? Ko norėtum pasiekti, jei viskas būtų įmanoma? Kaip tą padarytum? Kaip norėtum, kad su tavimi bendrautų aplinkiniai? Kas tau iš to? Kas tau svarbu? Galėčiau rašyt ir rašyt… Klausimų yra begalė, reikia išmokt pačiam į juos visus atsakyt Tai, ką jauti ar nori Tu, ne tavo šeima, ne antroji pusė, ne kolegos ar draugai. Pamiršk kas nedera, nepriimtina, nemandagu, nekultūringa, neįmanoma, ne tavo nosiai. Tiesiog skirk sau laiko ir pabendrauk su savim. Tu to nusipelnei labiau už viską ar visus! Nagi, ko lauki? Imk pieštuką, lapą ir pirmyn! Geresnio laiko nebus.
Tai kaip, ar perskaitei kažką naudingo? Ko gero, jau viską žinojai, tiesa? Klausimas, tuomet, kodėl nieko nedarei? Gyvenimas tai tavo…
Apie Archangel
Esu savo tikrojo „Aš” ir gyvenimo prasmės ieškotojas, vidinio pasaulio gelmių tyrinėtojas, savojo likimo architektas, gyvenimo kūrėjas, taikos karys, laimės skleidėjas, laisvės vergas, asmeninio tobulėjimo priklausomybe sergantis, meile ir bendravimu pakraunamas asmuo.
Gražu…Jau rašyt tai tikrai mokate 🙂
Taip viskas artima, nes kažką panašaus norėjosi pasisakyti, bet taip nemoku minčių šauniai reikšti (lape).
Ačiū
Spindesys 🙂
Sutinku su viskuo. Ir tikrai manau, kad kiekvienas visa tai žinome, tačiau dažniausiai elgiamės priešingai, nes paprasčiau plaukti pasroviui ir nemąstyti ar aš tikrai ta kryptimi plaukiu, ar patiks, tai ką nuplaukusi pamatysiu, pajausiu. Tai patogu sėdėti susikurtoje konforto zonoje ir guostis, kad galėtų būti ir geriau, tačiau veiksmų imtis nesiryžtame..
Labai patiko minčių dėstymo stilius. Man pačiai tai visa tai sekasi išdiskutuoti geriau, nei suguldyt mintis ant popieriaus.
Lenkiuosi ir linkiu kaskart save atrasti iš naujo! 🙂
Įdomu, sklandžiai parašyta ir verčia suklusti. Pati bent jau tuo galiu pasigirti, kad susitaikiau su savimi 🙂 Pagaliau supratau, iš kur visa, kas aplink mane, kyla. Linksma pripažinti, kad iš manęs pačios!
ačiū už mintis, žinau, kad nepažįstu savęs, nepažįstu kitu… užsiciklinau ant problemų… straipsnis paskatino ieškoti savęs pagaliau…
tikriausiai esu kaip ta herojė iš „bėganti nuotaka”, kuri net nežinojo kokį omletą mėgsta…. pradėsiu nuo klausimų sau.
Dėkui jums už gerus atsiliepimus. Esu neapsakomai laimingas, kad mano straipsnis buvo naudingas, kad privertė susimąstyti.
Tai mano pirmas, kada nors rašytas straipsnis. Vakar prisėdau, pradėjau galvot, nuo ko pradėt ir mintys savaime viena po kitos, dėliojos, dėliojos ir štai.
Sveiki,
Straipsnis šaunus tikrai, turbūt daugumos galvoje panašiai viskas dėliojasi, tik ant popieriaus sunku išsakyti gražiai:) Įiklausymas į save, savęs pažinimas viskas labai reikalinga ir būtina, o ta meilė sau apie kurią visi tiek daug kalba tada ir ateina? Ar kas ta meilė sau? kaip save pamilti? kaip pakelti savo savivertę ir kaip nustoti nuolat save bausti? Ar po visų šitų klausimų sau, įsiklausimų į save visa tai ateis savaime?
Zizu
Galbūt galima mylėti save ir savęs nepažįstant, nežinau.
Paprastai gyvenime vyksta taip – kažkas kitas tave ar tu pats save vertindamas neigiamai nurodai priežastį (pvz.: nevykėli tu, net tokio lengvo matematikos uždavinio nesugebi išspręst; pažiūrėk kaip tu atrodai, tokios storos niekas į žmonas neims; ir vėl išsitepiau valgydamas, koks aš žioplys), tad atitinkamai bandydamas save mylėti pradedi galvoti kuo esu geras, vertas, naudingas, kokiomis teigiamomis savybėmis pasižymiu ir pan., tad vėl ieškai priežasties (pvz.: esu komunikabilus, man pavyksta greitai rasti bendrą kalbą su nepažįstamaisiais; aš nusipelniau šitų atostogų, juk taip uoliai dirbau savo įmonės labui; kaip čia nemylėsi savęs, kad jau tokia žavi ir linksma esu), o kad tai sužinotum, turi pažinti save. Todėl drąsiai teigiu, kad meilės sau kontekste savęs pažinimas duoda tikrai daug.
Kas yra meilė sau? Hmm.. O kaip jūs pati manote? Ką jums reiškia meilė sau? Kokios asociacijos kyla?
Meilė tai jausmas, o sako tikrai meilei priežasties nereikia, bet savivertė, tai daugiau suvokimas, kuris ateina per savęs pažinimą. Kai gerai pažįsti save, savivertė, dėl kitų neigiamų vertinimų nebekrenta.
Savęs baudimas, tai įprotis, kurį kažkas iš jūsų aplinkos padėjo, ko gero, dar vaikystėje suformuoti. Tikriausiai, prie to prisidėjo žmogus, kuris manė (ar vis dar mano), kad klaida – netoleruotinas dalykas, kad klaidų negali būti. Tikiu, jei leisite sau klysti (juk tai yra natūralus dalykas; žmonės realiai kažką išmoksta tik darydami klaidas; niekas negimė mokėdamas; tobulų nėra; klysti žmogiška) nustosite save bausti. Pagalvokite, kokiose situacijose save baudžiate, už ką. Įsivaizduokite, kad toje situacijoje suklysti negalite. Kaip tada jaučiatės?
„Ar po visų šitų klausimų sau, įsiklausimų į save visa tai ateis savaime?” – jūs man atsakykite. Išbandykite (pažinkite save) ir atsakykite. Nebūtinai man ar kitam asmeniui, atsakykite sau.
Ar atsakiau į jūsų klausimus?
Straipsnis gražus, motyvuotas, bet teoriškai. aš žvelgiu į savo vidų, klausiu savęs (o ne kitų nuomonės)ką aš noriu pasiekti, kas man svarbu, kuo noriu būtų gyvenime? bet atsakymas vienas : nežinau. Galvoju, kas slypi po tuo nežinau? o slypi: vaikystėje suagusiųjų suformuotos dogmos, įskiepitas nepasitikėjimas, savęs baudimas ir t.t. teoriškai aš nroiu klausytis savęs, savo širdies, bet praktiškai negaliu. ir kas tada?
Žiauriai skauda, kai pradedi iš tikrųjų pažinti save. Skauda visaip: dvasiškai, emociškai, fiziškai. Skausmas daugelį atbaido nuo savęs pažinimo. Išlieka tik stipriausi, suprantantys, kad kančia vedą į šviesą. Deja, daugelį tai atbaido, jie išsigąsta ir lieka savo komforto zonoje, kur saugu ir gera.