– Aš pasitikiu savimi.
– Tai gal tu tobulas? Gal nematai savo trūkumų?
– Ar aš turiu būti tobulas ir neturėti jokių trūkumų tam, kad galėčiau pasitikėti savimi? Kad galėčiau gerbti ir vertinti save? Ar būtinai turiu būti pats geriausias, kad jausčiausi pakankamai geras?
– Turbūt ne, bet pasitikėjimas savimi negali būti be pagrindo. Ar turi tą pagrindą?
– Pasitikėdamas savimi aš ir kuriu tą pagrindą. Kaip jį sukursi nepasitikėdamas?
– Bet kaip ir kur pasigauti tą pasitikėjimo jausmą?
– Viskas labai paprasta. Pirmą vakarą aš padariau savianalizės pratimą, kitą vakarą pabučiavau žmoną, o dar kitą vakarą išdrįsau užkalbinti pardavėją užduodamas kvailą klausimą. Dar kitais vakarais man nesisekė – tingėjau arba bijojau. Bet mane įkvėpdavo mano ankstesni vakarai ir judėdavau į priekį. Ėmiau jausti, kad galiu ir noriu vis daugiau. Supratau, kad visų pirma turiu kažką nuveikti, tada atsiranda energija ir stiprybė. Keista, kai kai kurie žmonės laukia, kada jie kažkaip sustiprės ir tada jau ims stengtis dėl savo gyvenimo…
– O kas tau padėjo iš pradžių, kas „stumtelėjo“?
– Supratimas, kad man nereikia jokio stumtelėjimo… O dabar jau turiu eiti. Matau, mano dukra eina namo, noriu išdrįsti jos atsiprašyti, kad vakar ją aprėkiau.
Rasa Venckutė
.
