Įvertink save pats

Virtuvėje su draugėmis aptarinėdamos pažįstamą, kuri atrodo ir protinga, ir simpatiška, bet vis tiek vaikšto nukabinusi nosį, mes tarsi ekspertės tvirtiname: „Elementaru, Vatsonai! Jos savivertė yra akivaizdžiai per žema. Svarbiausia – mylėti save ir viskas susitvarkys!“ Tačiau kaip tai padaryti – mylėti save – niekas negali tiksliai pasakyti, ir visos idėjos baigiasi nuolatiniu lankymusi pas kosmetologą arba ėjimu į sporto klubą. Na, geriausiu atveju, dar patarimais sveikai maitintis ir be reikalo nesinervinti. Aišku viena – šios rekomendacijos su per žemu savęs vertinimu neturi nieko bendra… Iš tikrųjų, ką daryti su savo saviverte, iš kur ji atsiranda ir kas daro jai įtaką?

<…>

Kam reikalinga savivertė?

Savivertė yra reikalinga tam, kad galėtume jausti vidinę harmoniją. Kas bevyktų aplink mus, tvirtas įsitikinimas, kad mes esame geri padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, neprarasti savitvardos, jeigu kas nors stumtelėjo autobuse arba darbe išvadino kvailiu.

Psichologas Nataniel Branden, kelis dešimtmečius analizuojantis savivertę, teigia, kad ji – tai pasitikėjimas savo sugebėjimu susitvarkyti su gyvenimo užduotimis ir tikėjimas savo teise būti laimingu. Anot psichologo, savivertė susideda iš dviejų aspektų: asmeninio efektyvumo ir savigarbos.

.

Įvaizdis „AŠ“ + savivertė + poelgiai  = ,„AŠ“ koncepcija

1. Įvaizdis „AŠ“ – kaip žmogus įsivaizduoja pats save;
2. Savivertė – emocinis požiūris į įvaizdį „AŠ“ (kiekvieną būdo bruožą lydi tam tikras priimtinumas arba nepriimtinumas, pasitenkinimas ir nepasitenkinimas);
3. Poelgiai ir veiksmai, logiškai priklausantys nuo įvaizdžio „AŠ“ ir savivertės.

Klasikinis „AŠ“ koncepcijos poelgio pavyzdys yra kai mes elgiamės vienaip ar kitaip būtent dėl to, kad taip įsivaizduojame save besielgiant. Aš, žinodama savo atsakomybę ir įsipareigojimą (bet kokiu atveju būdama nuoširdžiai įsitikinusi, kad turiu šias savybes), atidedu ėjimą į kiną ar įdomų susitikimą, kad pabaigčiau rašyti šį tekstą. Jeigu manyčiau, kad esu lengvabūdė ir neatsakinga – eičiau į kiną ir gerčiau arbatą kavinėje. Iš vienos pusės – atsisakau mažo džiaugsmo, iš kitos – patiriu didžiulį moralinį pasitenkinimą dėl to, kad parašysiu tekstą laiku. Šiame poelgyje yra įvaizdžio „AŠ“ (aš – atsakingas, patikimas ir punktualus žmogus), savivertės (aš gerai save vertinu, kai atitinku savo įsivaizdavimą apie save) ir konkretaus poelgio (sėdžiu prie kompiuterio, atidėjusi mintis apie kiną) elementų.

<…>

Asmeninis efektyvumas ir savigarba – esminės savybės, darančios įtaką mūsų veiklai. Jei esame neaktyvūs, ilgai atidėliojame sunkią užduotį, nesiryždami jos pradėti. Jei savęs negerbiame, yra rizika visada būti „diktuojamam“ kitų, kitiems, bet ne sau – pamirštant kokia vertinga ir svarbi yra mūsų nuomonė ir mūsų teisė į laimę.

.

Savivertės kilmė

Savivertė, kaip ir kitos mūsų „aš“ dalys yra kilusios iš vaikystės. Vaikas negali pats įvertinti savo charakterio, veiksmų ir poelgių, todėl viskas, ką jis žino apie save, yra tai, ką jam sakė mama, tėtė, senelė ar darželio auklėtoja. Kuo dažniau iš mamos jis girdi „varge mano“, „netikėlis“, „per tave vien nemalonumai“, tuo jam sunkiau mylėti ir priimti save –  „mažą pabaisą“. Būtent šeimoje padedami savivertės – kuri arba jus „kandžioja“ arba „šildo“ visą gyvenimą – pamatai. Tėvai dažnai neturi laiko paglostyti vaiko, bet mes dažnai prisimename švelnumą ir meilę senelės, kuri mus mylėjo ir džiaugėsi kiekvienu mūsų apsilankymu. Tokie prisiminimai padeda susidoroti su savo nereikšmingumo jausmu jau esant suaugus.

Kai vaikas pradeda bendrauti ne tik su šeima, bet ir su savo bendraamžiais, jam atsiranda galimybė padidinti savo savivertę per pasiekimus ir bendravimą. Kartu žaisdamas ir bendraudamas jis gali įvertinti save kaip gerą vartininką ar gerą draugą. Mokykloje savivertei turi įtakos tai, kaip gerai vaikas įsisavina mokomają programą. Jei jis mokosi gerai, jis ir jaučiasi gerai – yra patenkintas savimi.

Savivertė nėra statiška, ji nuolat keičiasi ir, priklausomai nuo aplinkybių, didėja arba mažėja. Jos negalima išreikšti konkrečiu matu, nes skirtingose situacijose ir vaidmenyse mes galime daugiau ar mažiau save vertinti. Geros mamos, bet atitolusios dukterys; puikūs draugai, bet nemalonūs kaimynai; geri klausytojai, bet nekokie oratoriai – kai kurias savybes mes su džiaugsmu priimame, o kitas – neigiame ir nepripažįstame. Kadangi savivertė yra kintanti, bet kuriuo gyvenimo momentu galima ja pasirūpinti (ypač padeda kreipimasis į psichologą).

<…>

Kaip pakelti savivertę?

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie savivertę. Dažnai televizija ir žurnalai skatina mylėti save, priimti save tokį, koks esi, neklausyti tų, kurie išreiškia nepasitenkinimą tavimi. Tokia pozicija gali būti pavojinga – negalima prarasti savikritikos! Didelė savivertė, jei ji visiškai neturi priežasties, gali sąlygoti konfliktus ir šaltus santykius su šeima ir artimaisiais.

Šeimos psichoterapeutė Evgenija Beliakova kalba apie adekvačios savivertės svarbą taip: „Tiek didelė, tiek maža savivertė yra blogai – reikalingas balansas tarp šių dviejų dalykų. Labai svarbu žinoti savo jėgas, stipriąsias (adekvačiai jas įvertinti) ir silpnąsias savo puses. Stipriosiomis pusėmis – naudotis, jėgas – vystyti, o silpnąsias puses – kompensuoti!“

Kiekvieną kartą, kai mes elgiamės taip, kaip įsivaizduojame yra teisinga, dora, sąžininga, mūsų savivertė gauna galimybę pakilti. Psichologas N. Brandenas išskiria šešis principus, kurių laikantis galima pakelti savivertę:

1. Atsiskaityti sau už savo poelgius;
2. Priimti save tokį, koks esi;
3. Atsakyti už savo veiksmus;
4. Mokėti pakovoti už save;
5. Gyventi siekiant tikslų;
6. Būti sąžiningam pačiam sau.

Žinoma, kiekvienas iš šių principų reikalauja didžiulių pastangų ir sugebėjimo pripažinti savo tinginystę ir norą lengvai viską pasiekti. Bet juk bet koks didelis kelias prasideda nuo mažo žingsnio.

.

Žmogaus su didele saviverte portretas (pagal M. Brandeną)

1. Veidas, kalbos maniera ir judesiai, išduodantys gyvenimo teikiamą pasitenkinimą;
2. Lengvai, tiesiai ir atvirai kalba apie pasiekimus ir trūkumus;
3. Gerai jaučiasi sakydamas ir klausydamas komplimentų, išreikšto pritarimo, pagyrų;
4. Atviras kritikai ir pripažįsta savo klaidas;
5. Jaučiama harmonija tarp to, ką kalba ir daro ir tarp to, kaip jis atrodo;
6. Smalsus, domisi viskuo, kas vyksta aplinkui;
7. Mėgaujasi šmaikščiais tiek savo, tiek kitų žmonių gyvenimo aspektais;
8. Lankstus įvairioms gyvenimo situacijoms;
9. Itin atsparus stresui.

.

„Оцени себя сам”

Iš rusų k. vertė Edita K.

Redagavo E. Stakutytė

Šaltinis

.