Jei bijote kitų žmonių, gali būti, kad bijote savo paties žmogiškumo. Visa kūrinijoje atrodo geriau nei mes patys. Aplink mus esanti gamta paklūsta neatšaukiamiems dėsniams, o mes esame vieninteliai, kuriantys savo pačių įstatymus, nes mes vieninteliai turime valią. Vandenyno bangos ritasi tvarkingai, o žvaigždės juda pagal nuspėjamą kursą, o mes stengiamės nuspręsti, ką dėvėsime vakarėlyje. Kaip rašo grožinės literatūros autorius Džimas Harisonas, „romano rašytojui tenka iššūkis įtikinti skaitytoją išskirtine, bet ne chaotiška savo veikėjo prigimtimi, ir parodyti, kad svarbiausia paslaptis glūdi asmenybėje.”
Leisti charakteriams būti žmogiškiems yra ne vien rašytojo, bet ir visų mūsų darbas. Patinka tai ar ne, tikras gyvenimas vyksta ne ramiame tvenkinuke, o atvirame vandenyne, kuriame oras būna įvairiausias. Kaip patikėti, jog mūsų charakteriams teisinga ir gera būti formuojamiems šiuo laukiniu ir pavojingu būdu? „Kūrybiniuose rašymo kursuose, sako rašytojas Karolis Šildsas, – pirmiausia mokoma išlaikyti savo herojų charakterius pastovius. Tai blogas patarimas, nes žmogus nėra pastovus. Faktiškai patys įdomiausi momentai yra, kai žmonės elgiasi nenuosekliai, neatitikdami savo charakterių, kai staiga išsišoka ir tampa didesni, nei jie yra.”
Mike Mason. Žmonių akivaizdoje.
Paruošė Janina D.
