Kai kurios katės neįstengia net menko peliūkščio sumedžioti. Jas kamuoja gėda. Jei katė drovuolė pagauna pelę, jai atrodo, kad kokia kita katė būtų ją sugavusi greičiau, lengviau ir dailiau. Jei pelė pasprunka, alkis jai nuolat primena apie nesėkmę. Ji gyvena visko bijodama, graužiama savo menkystės ir bėga nuo tokių malonių žaislų, kaip krentantis medžio lapas ar šokinėjantis sviedinukas. Katė drovuolė ieško tuščios, nykios teritorijos, nes jaučiasi neverta saulėje įšilusios žolės ar tvoros. Jei kas puola, iš siaubo ji atiduoda ir tą trupinėlį, kurį turėjo. Sprunka pabrukusi uodegą, įtraukusi nagus – neabejodama, kad pralaimės, net nebando priešintis. Jei ji nori atgauti sau deramą vietą, reikia, kad gėda išsišertų, kaip vasarą – kailiukas. Reikia nusitrinti ją nuo snukelio ir ūsų į grublėtą išdidumo žievę. Užkasti ją, kaip užkasi savo išmatas. Gėdai nėra vietos katės galvoje.”
„Katė drovuolė” man buvo gana netikėta sąvoka, nes niekad nemaniau, jog katės gali gėdytis. Tačiau greit suvokiau klystanti. Yra daug žmonių, kuriais mes žavimės. Įsivaizduojame, kad jie nežino, kas tai yra drovumas. Tačiau po jų kaukėmis gali rasti netikėtų dalykų. Galbūt katės drovuolės panašios į tuos išoriškai labai savimi pasitikinčius žmones, kurie giliai slepia savo demonus.
Visuomenė aukštai vertina tam tikrus laimėjimus: sėkmingą verslą, klusniais išaugintus vaikus, pinigų turėjimą ir pan. Įvairios bendruomenės gali skirtingai apibrėžti sėkmę, tačiau visi visuomenės sluoksniai turi savo idealus ir tikslus. Jei jauti, kad neatitinki bendruomenės idealų ir lūkesčių, tau gali pasireikšti kai kurie katės drovuolės požymiai. „Jei katė drovuolė pagauna pelę, jai atrodo, kad kokia kita katė būtų ją sugavusi greičiau, lengviau ir dailiau.” Jei esi drovus žmogus, šis jausmas turbūt pažįstamas. Kačių pasaulyje sugauti pelę – didelė sėkmė. Tačiau, užuot džiaugusis, katė drovuolė kremtasi dėl savo nevikrumo. Regis, tikra nesąmonė – kodėl sėkmė turėtų sukelti gėdą? Ogi todėl, kad gėda, šis klastingas neigiamas jausmas, įteigia jums, jog esi neverta sėkmės.
Kaipgi ją įveikti? Peliauninkė duoda katišką atsakymą: „Jei ji nori atgauti sau deramą vietą, reikia, kad gėda išsišertų, kaip vasarą – kailiukas. Reikia nusitrinti ją nuo snukelio ir ūsų į gruoblėtą išdidumo žievę. Užkasti ją…”
Atkreipk dėmesį, kad Peliauninkė stengiasi įtikinti katiškąjį skaitytoją „šėrimosi” metafora. Jos mokinėms šis meninis vaizdas turėjo būti labai artimas. Žmonės gal ir mano, kad jie nesišeria, bet iš tiesų taip nėra. Mums visą laiką slenka plaukai ir lupasi negyvos odos ląstelės. Kol esi gyvas, be paliovos keitiesi. Mes atsikratome to, ko mums nebereikia, ir pakeičiame tuo, kas nauja ir sveika. Šitaip turime nusimesti ir nereikalingą gėdą.
Jei nenori būti kate drovuole, nebijok pripažinti savo sėkmės. Tai reiškia, jog tu nusipelnei malonumų ir gerų dalykų. Tai reiškia palankiai vertinti save.
Pripažinus savo vertę, sieloje nebelieka vietos gėdai. Ji nukris tau nuo pečių tarsi plaukas. „Gėdai nėra vietos katės galvoje”, bet nėra vietos ir doro, bendruomenei naudingo žmogaus kaip tu sąmonėje.
Joanna Sandsmark. Jo Miau Ma išmintis.
Paruošė Janina D.
