Jeigu tave graužia tokia iracionali mintis kaip „Mano mylimoji žūt būt privalo mane mylėti“, pirmiausia disputuok (ginčyk) realiai arba faktiškai. Paklausk savęs, atkakliai savęs klausinėk, kol rasi tinkamą atsakymą:
- Kodėl mano mylimoji žūt būt privalo mane mylėti?
- Kuo remdamasis tvirtinu, kad ji privalo?
- Ar realu teigti, kad ji žūt būt privalo mane mylėti?
- Kokių yra faktų, kurie pagrįstų šį teiginį?
- Ar yra kokia nors priežastis, kad ji turi mane mylėti?
Atsakymas į visus šiuos klausimus arba disputus, žinoma, yra negailestingas. Tavo mylimoji turi pasirinkimą mylėti tave ar ne. Todėl neprivalo to daryti. Tiesą sakant, faktiškai ji tavęs galbūt nemyli. Nėra jokio pagrindo jos žūtbūtinei meilei, netgi atvirkščiai – galima manyti, kad ji galbūt nemyli. Kadangi tu reikalauji, kad tave mylėtų, o ji tavęs nemyli, tai todėl tu esi linkęs graužtis. Akivaizdu, kad ji neprivalo tavęs mylėti, jeigu tą patvirtina faktai.
- Ar aš tapsiu laimingesnis ar patirsiu vargą?
- Kas atsitiks, jei aš užsispyręs laikysiuosi šios iracionalios minties?
Imkime šią iracionalią mintį: „Aš labai myliu šį asmenį, todėl ji besąlygiškai privalo mane pamilti. Bus siaubinga, jei ji nemylės! To nemylėjimo negalėsiu pakęsti. Nesulaukdamas jos meilės, jaučiuosi nesugebanti, bevertė būtybė“.
Aktyviai disputuok ir pakeisk šią mintį pragmatiškai:
- „Jeigu man taip atrodo, kur tai mane nuves?“ Atsakymas: man sukels didžiulį nerimą, kai svarstysiu, ar mano mylimoji myli mane ar ne, ir kils depresija, kai suprasiu, kad ji manęs nemyli.
- „Ar tikrai bus siaubinga, jeigu mylimoji manęs nemylės, nors aš ją myliu?“ Atsakymas: ne, nebus siaubinga, kadangi tai nebus taip blogai, kaip galėtų būti. Jei galvosiu, kad baisu, tai ir jausiuosi baisiai, kadangi aš įsikabinau į šią kvailą mintį.
„Ar ši mintis, jeigu aš į ją įsikibsiu, padarys mane laimingu ar gailėtinu?“ Atsakymas: gana gailėtinu, nes aš neturiu garantijų, kad mylimoji tikrai mane myli ir visada mylės. Žinoma, tokių garantijų negaliu gauti. Todėl visada būsiu ant nerimo ir liūdesio bedugnės krašto.- „Kas galėtų atsitikti, jei aš prilipsiu prie šios minties ir jos atkakliai laikysiuosi?“ Atsakymas: būsiu baisiausiai susirūpinęs, kol sužinosiu, kad mylimoji tikrai, tikrai mane myli. Net ir tada būsiu sunerimęs, nes suprasiu, jog iš esmės negaliu būti laimingas, visada galėdamas prarasti jos meilę“.
Sekdama senaisiais Azijos filosofais, ypač Gautama Buda ir Lao-Tsu, krikščioniškoji filosofija atskiria nusidėjėlį nuo nuodėmės. Egzistenciniai filosofai Martinas Heidegeris, Žanas Polis Sartras, Martinas Buberis, Viktoras Franklinas, Karlas Rodžersas moko žmones susitaikyti su savimi besąlygiškai. Tai iš esmės skiriasi nuo tradicinio, sąlyginio savęs suvokimo arba savigarbos. Tai sąlyginė savigarba. Sekant šia koncepcija, tu save gerbi su ta sąlyga, kad gerai elgiesi ir tau pritaria kiti reikšmingi žmonės. Kaip teigia įžymus sociologas Georgės Herbertas Meadas, tavo pritarimas sau labai priklauso nuo to, kaip tave vertina kiti.
Tai blogai veikia.
- Pirma, būdamas klystanti būtybė, tu dažnai elgiesi blogai.
- Antra, nors elgtumeisi gerai, dauguma žmonių dėl vienokių ar kitokių priežasčių tavęs nemėgtų.
- Trečia, net jeigu tu ir labai gerai elgiesi ir esi žmonių mėgiamas šiandien, iš kur žinai, kad sėkmė ir žmonių meilė tavęs neapleis rytoj?
Sąlyginė savigarba yra visada – taip, visada – abejotina, nes ji sukelia nerimą ir nevertumo jausmus.
A. Ellis. Kaip nepasiduoti nerimui ir jį kontroliuoti.
Skaitinį paruošė Igor R. ir Rūta K.
