Paslaptinga tarpusavio priklausomybė

Daugelis priklausomybių yra nesunkiai atpažįstamos ir įvardijamos: priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, interneto ar netgi maisto. Daugiau ar mažiau visi esame nuo ko nors priklausomi. Kartais – labai stipriai priklausomi. Jei imame jausti, kad ta priklausomybė pradeda trukdyti mums normaliai gyventi, be abejo, ieškome pagalbos.

Viliamės, kad mūsų partneris įsiklausys į mūsų troškimus, kad bus mums dėmesingas ir atidus, papildys mus, suteiks ramybės, visumos ir komforto jausmą. Jei jis toks nėra, stengiamės jį pakeisti.

Tačiau labai dažnai atsikračius vienos priklausomybės jos vietoje atsiranda kita, kartojasi tos pačios situacijos, klaidos, elgesio modeliai. Regis, šimtą kartų sau sakai: „Daugiau to niekada nebebus, daugiau niekada taip nesielgsiu, negalvosiu, nesijausiu!“ Ir vis tiek nieko negali padaryti –užburtas ratas. Paprastai tai ypač pasireiškia bendravime, tarpusavio santykiuose.

Net tuo atveju, jei manome esą laisvi, nepriklausomi nuo nieko nei finansiškai, nei kaip nors kitaip, tam, kad galėtume jaustis iš tikrųjų savimi, ieškome partnerių ir tikimės, kad jie ant sidabrinės lėkštutės atneš tai, ko mums labiausiai reikia: meilę, supratimą, užuojautą ir t.t. Kitaip tariant, kad atsiras toks idealus žmogus, kuris užpildys mumyse esančią tuštumą ir užkamšys tuos mūsų asmenybės plyšius, dėl kurių mums viduje taip šalta, vieniša ir nemalonu. Kitaip tariant, mes primetame kitam žmogui atsakomybę už savo poreikius ir tikimės, kad jis bus toks, kokio jo reikia MUMS, kad darys tai, kas atitinka MŪSŲ lūkesčius. Viliamės, kad mūsų partneris įsiklausys į mūsų troškimus, kad bus mums dėmesingas ir atidus, papildys mus, suteiks ramybės, visumos ir komforto jausmą. Jei jis toks nėra, stengiamės jį pakeisti. Ir nusiviliame, pykstame, blaškomės, kaip skęstantys šiaudo ieškome vis naujų „gelbėtojų“ ar priešingai, atsisakome bet kokio artimo bendravimo, matydami, kad mūsų pastangos vėl ir vėl lieka bevaisės. Tai vadinama tarpusavio priklausomybe (angl. co-dependency).

Iš kur kyla tarpusavio priklausomybė?

Ką tik gimęs kūdikis turi gausybę poreikių, kurių negali patenkinti pats, tam reikalingi kiti žmonės, šeima. Žinoma, visų pirma tai esminiai biologiniai poreikiai: maistas, šiluma ir pan. Tačiau greta šių visiems suprantamų dalykų yra ir mažiau akivaizdūs, tačiau ne mažiau būtini. Vaikui reikia ir meilės, priėmimo, supratimo, užuojautos, pasitikėjimo, laisvės reikšti jausmus ir t.t.

Kad apsisaugotume nuo skausmo, mes imame kurti gynybinį mechanizmą, „Netikrą Aš“, ir ilgainiui išmokstame slėpti, slopinti bei ignoruoti savo tikruosius norus, jausmus bei poreikius. 

Šie labai svarbūs emociniai poreikiai dažnai yra ignoruojami arba slopinami („Jis dar per mažas, kad ką nors suprastų!“, „Aš neturiu laiko aplink tave šokinėti!“, „Greitai liaukis – ką žmonės pagalvos!“). Mažas vaikas viską priima absoliučiai, jis dar nejaučia laiko trukmės ir jam atrodo, kad viskas, kas nutiko, nutiko visiems laikams. Jei mama, svarbiausias jo pasaulio žmogus, jį paliko minutei, vadinasi, jis buvo paliktas visai amžinybei. Ir vaikas išsigąsta taip, tarsi tikrai būtų paliktas visiems laikams. Todėl, deja, būti idealiais tėvais, kurie sugebėtų vaiką visiškai apsaugoti nuo tokių emocinių traumų, turbūt įmanoma tik teoriškai. Dar blogiau yra tai, kad daugeliu atvejų tėvai labai miglotai arba apskritai klaidingai įsivaizduoja savo vaiko poreikius. „Neimk vaiko ant rankų, kai jis verkia! Šiek tiek parėkti sveika plaučiams, o jei prisipratinsi, tai tik to jam tereikės, visą laiką sūpuosi!“ – dar ir dabar neretai jauną mamą pamoko kokia nors „protinga“ tetulė.

Klaidingi visuomenės įsitikinimai ar tiesiog šiurkšti gyvenimo realybė palieka žaizdas. Ir kuo labiau vaiko poreikiai nepatenkinami, tuo tų žaizdų daugiau, tuo jos gilesnės. Kad apsisaugotume nuo skausmo, mes imame kurti gynybinį mechanizmą, „Netikrą Aš“, ir ilgainiui išmokstame slėpti, slopinti bei ignoruoti savo tikruosius norus, jausmus bei poreikius. Mūsų viduje, stropiai atitvertas storomis apsauginėmis sienomis, lieka sužeistas, išsigandęs ir paklaikęs iš skausmo vaikas. Ir kuo labiau jam skauda, tuo tos sienos storesnės, tuo labiau neigiama net galimybė, kad ten kas nors galėtų būti. Būdami suaugę, mes išmokstame elgtis „teisingai“, taip, kad „nebūtume nesuprasti“. Visgi tam tikrais momentais tos gynybinės sienos įskyla ir iš ten išsiveržia mūsų slepiamas vienišumas, panika, baimė. Mūsų vidinis vaikas iš aplinkinių mėgina reikalauti to, ko kažkada negavo, vėl pajunta skausmą dėl to, kas jį kadaise sužeidė. Tai ypač išryškėja artimuose santykiuose, bendraujant su mylimaisiais, šeimos nariais, artimais draugais. Tarpusavio priklausomybė ne tik labai apsunkina bendravimą, bet ir gali būti tikroji depresijos, įniršio, kitų priklausomybių, save ar kitus žalojančių veiksmų priežastis.

Tarpusavio priklausomybės požymiai

Būti tarp žmonių, jausti su jais ryšį, norėti bendrauti – natūralus ir būtinas dalykas. Kokiu atveju tas noras jausti ryšį tampa kliuviniu ir problema? Tiesiog perskaitykite šiuos teiginius ir pamąstykite, su kuriais iš jų galėtumėte sutikti.

Būti tarp žmonių, jausti su jais ryšį, norėti bendrauti – natūralus ir būtinas dalykas.

1. Aš esu atsakingas dėl to, kaip elgiasi ir jaučiasi kažkas kitas.
2. Man sunku atpažinti savyje kai kurias emocijas, pavyzdžiui, pyktį, liūdesį, džiaugsmą, sunku reikšti šiuos jausmus.
3. Man baisu ar neramu, kaip kiti sureaguos, jei aš parodysiu, ką iš tikrųjų jaučiu.
4. Man sunku užmegzti ir išlaikyti artimus santykius su kitais.
5. Klaikiai bijau, kad mane gali įskaudinti ar atstumti.
6. Noriu, kad viskas būtų tobula, ir dedu pernelyg daug vilčių į save ar į kitus.
7. Man sunku priimti sprendimus.
8. Man sunku jaustis pažeidžiamam, prašyti pagalbos.
9. Kitų žmonių poreikiai man svarbesni nei mano.
10. Viską, ką darau, sakau ar galvoju, matuoju pagal kitų žmonių standartus; niekas, ką aš darau, sakau ar galvoju, nėra pakankamai gerai.
11. Man sunku priimti ir įsisąmoninti su manim susijusius gerus dalykus.

Kaip rasti kelią iš tarpusavio priklausomybės?

Bet kokie pokyčiai prasideda nuo suvokimo, kas vyksta iš tikrųjų. Be abejo, kelias nėra nei labai trumpas, nei rožėmis klotas. Nes tai reiškia, kad akis į akį teks susidurti su jausmais, kuriuos jūs iki šiol visomis išgalėmis stengėtės slėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs: gėda („Viskas, ką aš darau, yra blogai!“), šokas („Aš nieko negaliu padaryti!“), baimė būti paliktam („Aš neišgyvensiu vienas!“) ir t.t. Iš pradžių reikės bent jau pripažinti patį faktą, kad jumyse gyvena tas išsigandęs, sužeistas ir aplinkinių dėmesio bei meilės reikalaujantis vaikas. Ir pripažinti, kad jūsų santykių su kitais žmonėmis problemos glūdi kur kas giliau. Išeitį iš tarpusavio priklausomybės galima rasti ne bergždžiai mėginant išsireikalauti meilės ir priėmimo iš partnerio (kad ir kiek jis to sugebėtų duoti, jums vis tiek nepakaks – tai tarsi pilti smėlį į bedugnį maišą), bet atrandanti ir išgydant tas giliai slypinčias žaizdas. Tik tada jūs galėsite iš tikrųjų mėgautis buvimu drauge, o ne mėginti šitaip patenkinti savo poreikius. Tai yra pati didžiausia dovana, kokią galite padovanoti tam, ką mylite.

Šaltinis: www.hara.lt, Aidas Gytenis Giedraitis 
Paruošė Renata B. ir Janina D.