Meilė gali egzistuoti tik laisvėje

Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus,

o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.

Čia slypi klaida, kurią savo santykiuose su kitais daro daugelis žmonių. Nuolatos tekančioje gyvenimo upėje jie visą laiką stengiasi susisukti pastovų lizdą.

Pagalvok apie žmogų, kurio meilės trokšti kaip gaivinančio vandens šaltinio. Ar nori šiam žmogui būti svarbus, ar nori turėti įtakos jo gyvenimui?

Ar nori, kad šis žmogus tavimi rūpintųsi ir išgyventų dėl tavo bėdų? Jei taip, atmerk pagaliau akis ir išvysk, kaip neprotingai atiduodi save jo nuosavybėn, o pats esi pasiryžęs dėl jo apriboti savo laisvę, nuolatos kontroliuoti savo elgesį, savo dvasinę raidą ir vystimąsi taip, kad visa tai atitiktų jo interesus.

Pagalvok, kaip jaustumeisi, jei kitas žmogus tau pasakytų: „Jei nori būti man svarbus, turi tenkinti mano sąlygas. Nes vos tik pradėsi gyventi ne taip, kaip aš pageidauju, tu liausiesi būti man pats brangiausias ir vienintelis“. Tu norėjai būti kažkam brangiausias, ar ne? Todėl už tai turi sumokėti savo paties laisvės kaina. Privalai šokti pagal kito dūdelę, lygiai kaip pats reikalautum, kad kažkas kitas šoktų pagal tavąją, jei nori būti tau brangus.

Dabar minutėlę pamąstyk, ar verta mokėti tiek daug už tiek mažai.

Įsivaizduok, kad žmogui, kurio išskirtinės meilės trokšti, siūlai: „Palik man laisvę būti savimi, mąstyti savo mintimis, tenkinti savo skonį, paisyti savo polinkių, elgtis taip, kaip man patinka“.

Tą akimirką, kai ištarsi šiuos žodžius, suvoksi, kad prašai neįmanomo.

Jei pageidauji, kad kažkam būtum brangiausias ir svarbiausias, tu sukaustai save įsipareigojimu atitikti to žmogaus poreikius ir pateisinti jo lūkesčius. Ir kartu prarandi savo laisvę.

Mąstyk apie tai, kol visa esybe perprasi šio proceso esmę!

Galimas daiktas, kad tavyje įvyko transformacija, ir tu esi pasiruošęs pasakyti: „Geriau pasilaikysiu savo laisvę nei tavo meilę“.

Jei galėtum pasirinkti, ar turėti draugiją kalėjime, ar vienišam, tačiau laisvam keliauti per žemę, kurią galimybę rinktumeisi?

Dabar mintyse pasakyk tam žmogui: „Aš palieku tau laisvę būti savimi, mąstyti savo mintimis, tenkinti savo skonį ir paisyti savo polinkių, elgtis, kaip tau patinka“.

Tą akimirką, kai tai pasakysi, patirsi vieną iš dviejų dalykų:

1.   Arba tavo širdis ims priešintis šiems žodžiams ir tu pajusi neatsispiriamą poreikį būti mylimas, o kartu – eksploatuoti kitą žmogų (tad dabar pats laikas pasistengti įveikti savo klaidingą įsitikinimą, kad be to žmogaus tu negali gyventi ar negali būti laimingas).

2.   Arba tie žodžiai iškils iš pačios tavo širdies gilumos, ir tą pačią akimirką tu atsikratysi bet kokio noro kontroliuoti, manipuliuoti, eksploatuoti, savintis, pavyduliauti. „Aš palieku tau laisvę būti savimi, mąstyti savo mintimis, tenkinti savo skonį ir paisyti savo polinkių, elgtis, kaip tau patinka“.

Ir pastebėsi dar vieną dalyką:

3.   Tas asmuo automatiškai liausis tau buvęs vienintelis ir ypatingas.

Nuo šiol jis taps tau svarbus ir brangus lygiai taip pat, kaip nuostabus yra saulėlydis, simfonija, kaip puikus yra medis nepriklausomai nuo to, ar jis duoda vaisių ir teikia pavėsį, ar ne. Tavo mylimasis nuo šiol priklausys nebe tau, o kiekvienam ir sykiu niekam, kaip ir saulėtekis ar laukuose augantis vienišas medis.

Dar kartą patikrink savo jausmus kartodamas: „Aš palieku tau laisvę būti savimi, mąstyti savo mintimis, tenkinti savo skonį ir paisyti savo polinkių, elgtis, kaip tau patinka“.

Šiais žodžiais tu išlaisvini pats save. Dabar esi pasiruošęs mylėti. Nes kai prisiriši prie žmogaus, tai, ką jam siūlai, nėra meilė, bet grandinės, kuriomis tu ir tavo mylimasis prikaustomi vienas prie kito.

Meilė gali egzistuoti tik laisvėje. Tikrai mylintis žmogus siekia savo mintyse jam gero, o neatsiejama mylimojo gerovės sąlyga – laisvė nuo mylinčiojo.

Anthony de Mello (psichoterapeutas, kunigas). Kvietimas mylėti.

Paruošė Egidijus.