„Ar žinote, kur būdama rašau jums šį laišką? Pasistačiau mažutį staliuką ir sėdžiu pasislėpusi tarp žaliuojančių krūmų. Mano dešinėje puikuojasi geltonas dekoratyvinis serbentas, kvepiantis prieskoniniais gvazdikėliais, kairėje – ligustrų krūmas (…), o priešais, lėtai šnarindama savo balkšvus lapus, ošia didelė, rimta ir nuvargusi sidabrinė tuopa (…). Kaip gražu, kokia aš laiminga; jau galima justi artėjant Jonines – gausią, dosnią vasaros brandą, gyvenimo siautulio viršūnę.“
Šį laišką Sofijai Libknecht 1917-aisiais Roza Liuksemburg parašė sėdėdama kalėjime. Ėjo jau tretieji įkalinimo metai, ir ji žinojo, kad, būdama viena aktyviausių pacifisčių, iš kalėjimo neišeis iki karo pabaigos. Tačiau ją menkai veikė nuobodulys, patyčios ir netikrumas dėl ateities. Jos dvasia buvo stipresnė…
Suvokimas ir nuotaika glaudžiai susiję. Apėmus liūdesiui, mažėja ir domėjimasis supančiu pasauliu. Prislėgtas žmogus visą dėmesį sutalkina į savo vidų, paiso tik savo interesų ir nuolat kvaršina galvą dėl apėmusio liūdesio priežasčių. Ir priešingai, jei pavyksta žvilgsnį nukreipti išorėn, rūpesčiams ir baimei lieka mažai vietos. Ėmus rūpintis kitais žmonėmis ir kitais dalykais, pralaužiama niūrių minčių ir jausmų siena. Užimtos tokia veikla, laimingos smegenys pamažu užmiršta tai, ką darė anksčiau, – mes visa galva pasineriame į tai, ko imamės čia ir dabar ir kas vyksta aplink. Tada be jokios išorinės priežasties įstengiame patirti gryniausią ir turbūt nuostabiausią iš visų pakilių jausmų – laimę gyventi.
Stefan Klein. Laimės formulė.
Paruošė Rasa A.
