„Žmogus be svajonių kaip paukštis be sparnų“. Kažkada labai senai išgirdau šį posakį ir jo nebegaliu išmesti nei iš savo širdies, nei iš savo minčių. Tai tapo mano gyvenimo dalimi, o gal net ir moto.
Labai dažnai iš suaugusių girdėdavau: „Nustok svajojusi“, „Kokias čia nesąmones paistai“, „Gal pagaliau suauk“. Tokius žodžius tikrai nebuvo malonu girdėti. Jie ir skaudindavo, ir priversdavo susimąstyti, ką man tos svajonės duoda. Bet nepasidaviau. Kuo dažniau girdėdavau tokius pasisakymus, tuo stipriau reiškėsi noras – įrodyti, kad jie klysta. Toliau svajojau ir tikrai viduje žinojau, kad tai, ko trokšta mano širdis, tikrai išsipildys. Tik galbūt nustojau savo svajones atskleisti žmonėms, kurie nebenori tikėti tokiais dalykais. Nedrįstu sakyti, kad jie nustojo svajoti, nes greičiausiai meluočiau. Bet sakyčiau, kad jų svajonės tapo daug paprastesnės ir prieinamesnės. Svajonės, kurioms nereikia daug pastangų, kurias gali išpildyti pirštų spragtelėjimu. Nepagalvokite, kad aš tokius žmones teisiu. Tikrai, ne. Aš gerbiu jų siekius. Bet aš truputį noriu daugiau iš gyvenimo. Todėl tikrai lenkiu galvą prieš žmones, kurie įgyvendina savo svajones ir jų nepamiršta, kad ir kokios kvailos jos atrodytų kitiems.
Aš esu užsispyrusi. Nugesinti svajonių liepsnas mano širdyje pakankamai sunku. Todėl dažnai ir daug svajoju. Bet vienu momentu pajutau, kad kažkas yra ne taip. Lyg žaibas trenkė man per galvą ir suvokiau, kad aš tik svajoju. Taip, buvo sunku sau prisipažinti, kad aš nieko nedarau, kad svajonės virstų realybe. O jei darau, tai tikrai per mažai. Trūko motyvacijos. Ėmiau skaityti įvairiausias knygas, domėtis apie kitų žmonių pasiekimus. Vieną gražią dieną prisėdau su popieriaus lapu ir surašiau savo svajones. Buvau skaičiusi, kad svajonių sąrašas turėtų būti ne trumpesnis kaip šimtas. Nebuvo lengva, bet rašydama suvokiau, kiek daug gražių svajonių ir kiek daug turiu padaryti, kad jas pasiekčiau. Svarbu buvo, kad sąrašas neverstu tikeiliniu priprašytų popieriaus lapu pasigrožėjimui ir pasididžiavimui. Išsirinkau keletą svajonių, kurias paverčiau į tikslus, kuriuos turiu pasiekti artimiausiu metu. Sudariau atitinkamą veiksmų planą, ką aš galėčiau padaryti, kad pasiekčiau svajonę-tikslą. Pradėjau veikti. Bet pasirodo to neužtenka, nes vis atidėliodavau tai, ką aš turiu padaryti. Pasiteisinimai būdavo įvairūs: aš esu per daug pavargusi, aš tai padarysiu rytoj, nes šiandien neturiu įkvėpimo, o kam man to reikia, gal mano gyvenime atsiras, kas padaro tai už mane. Darbai vis atsidėdavo. Bet vieną akimirką į rankas papuolė knygą, kurioje radau gerą patarimą: kad pasiekti savo tikslų-svajonių, reikia ne tik nusimatyti darbus, bet ir nusistatyti griežtus terminus. Pirma mintis „Super idėja, kaip nepagalvojau apie tai anksčiau“. Kaip pareigingas sau žmogus, susirašiau prie tikslų-svajonių terminus. Didžiavausi savim. Bet darbai nejudėjo, terminai taip ir liko gulėti popieriaus lape. Tada vėl netikėtai trenkė žaibas, kad nebegaliu taip elgtis, privalau siekti svajonių ir laikytis griežtų terminų. Aš turiu būti atsakinga pati prieš save. Kitiems žmonėms tai nerūpi ir niekada nerūpės.
Šiuo metu tikrai turiu aiškius planus, kaip pasiekti savo svajonių ir tikrai nuoširdžiai dirbu link to tikslo. Ne viskas iš karto pavyksta, bet kai uždaro duris, būtinai atsiveria langas, kad ir koks jis mažas atrodytų. Išmokau dar vieną svarbią gyvenimo pamoką: „nepasakok savo svajonių visam pasauliui“. Taip suprantu, kad tada įsipareigoji priešais kitus žmones ir turi motyvacijos dirbti. Bet… Pasakodamas išeikvoji daug energijos ir nebelieka jos tikslo siekimui. Keista, bet savo kailiu tai patyriau. Tikrai iš pradžių nesupratau, kodėl svajonę išpasakojus tiek daug žmonių, aš jos nebenoriu. Man ji pasirodydavo banali ir neverta dėmesio. Todėl dabar apie mano svajones ir tikslus žino tik tiek žmonės, kurie moka ne tik suprasti mane, bet ir patarti bei pakritikuoti. O kitų akių požiūris tikrai duoda naudos, nors sunku priimti tą kritiką, bet tikrai verta.
Linkiu, kad Jūsų gyvenimuose svajonės virstų realybe. Išduosiu svarbiausią paslaptį: kad svajonė išsipildytų reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, nes ne visos svajonės išsipildo tik pagalvojus.
.
Apie Sonno
Gyvenimas be svajonių kaip paukštis be sparnų. Mėgstu svajoti ankstyvą
rytą ir vėlyvą vakarą, sunkią dieną ir lengvą popietę. Siekiu, kad
svajonės nebūtų tik mano vaizuotėje, o persikeltų į realybę.
Užsispyriu ir padarau, o kartais tiesiog leidžiu sau patinginiauti ir
pasimėgauti neįpareigojančia minute. Užsidegu aip degtukas, kartais
užgestu greitai, o kartais akimirkos ugnis perauga į liepsną ir padeda
nuversti kalnus. Už tao nemėgstu dažnai sėdėti vietoje: reikia
veiksmo, reikia judėti, reikia dirbti, reikia neleisti laiko tusčiai.
O kai jau visko būna per daug tada mėgstu pasislėpti savo vienatvės
kevale, apgalvoti kur aš esu dabar ir kur norėčiau būti. Kai per daug
gyvenimas prisipildo kasdieninių rūpesčių, į pagalbą pasitelkiu
romantiką arba pabėgu į gamtos prieglostį. Myliu savo šeimą ir
draugus, be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Mėgstu leisti laiką su
jais, palepinti, taip pat labai svarbu gauti bent dalelę meilės,
šilumos ir rūpesčio iš jų. Visada svarbu ajsutis, kad esu reikalinga
ir mylima. Esu užsispyrusi, kartais tai padeda nuveikti daug, o
kartais tai pakiša koją. Savo gyvenimo negaliu įsivaizduoti be
kūrybos: rašymo ir fotografijos. Tai mano saviraiškos priemonės.
Nuostabus jausmas apima, kai tavo darbai patinka kitiems.
Prisipažinsiu, kad mėgstu kai mane pagiria. Manau, akd kiekveinam
žmogui tai yra reikalinga. Mėgstu naujoves, aptinka išbandyti naujas
veiklas, naujus receptus,patirtį kažką naujo. Bet mane kartais lengva
pažeisti, įskaudinti.Kartais usgebu ir pati įskaudinti žmones. Jei
supykstu, nemoku to išsakyti ir kenčiu savo viduje. Norėčiau ir siekiu
tai pakeisti bent truputį. Į gyvenimą norėčiau pridėti visą kibirą
pasitikėjimo, medinį šaukštą entuziazmo, didelį samtį neišsenkančių
jėgų. Iš gyvenimo pašalinčiau nereikalingą liudesį, pyktį ant savęs,
nepasitenkinimą savimi. Manau, kad didelis noras savyje pakeisti bent
mažas dalelytes, man tikrai padės. Atėjau, pamačiau ir nugalėjau.
Tikiuosi, kad taip ir bus viskas mano gyvenime.
jei galima pasidalinsiu su kitais jūsų citata:”„Žmogus be svajonių kaip paukštis be sparnų“.” o kokios knygos labiausiai jus įkvėpė? Aš tai skaitau populiariausius Brian Tracy, Tony Robbinson ir pan.
Pagrindinis autorius buvo Bryan Tracy. Bet labiausiai mane paveikė ir išliko mano širdyje Paulo Coelho Alchemikas. Ten susipyna viskas: protas, jausmas, prieštaravimai, aistra, baimė ir siekis, Jei neskaitėte, rekomenduoju. O citata prašom meilai dalintis su kitais, gal ir juos ji įkvėps.
Coelho skaičiau, turiu jį FB, dažnai dedu jo citatas į „Greitą maistą sielai”
Iš tiesų viena iš nuostabiausių knygų! 🙂
Šią knygą galima skaityti n kartų ir kiekvieną kartą ji pasirodo kitokia. Pastebi tokius dalykus, kurių nematei prieš tai, kurių tau dabar ir šiuo momentu reikia
Einant tokiu keliu taip tikrai ir bus, net neabejoju, netgi šventai tikiu. Didžiausios sėkmės! Manau, kad apie išleistą knygą ir surengtą fotografijos parodą mes dar išgirsime. To ir linkiu!
Ačiū tau, brangioji drauge. Manau, mes abi daug pasieksime. O svarbiausia, kad palaikome viena kitą
Kaip gražu skaityti, mielosios, tokius judviejų linkėjimus ir prisipažinimus! Dideliausios jums sėkmės!