Man šios dienos užduotis viena iš sunkiausių. Turbūt, kažkam atrodo, na ir kas gi čia tokio sunkaus, bet man tai aukštasis pilotažas. Netgi mokydamasi vidurinėje sugebėdavau nuo rašinių rašymo išsisukti (tai draugė parašydavo, tai “susirgdavau” tą dieną). Per baigiamuosius egzaminus rašiau pirmą kart rašinį. Kadangi labai sausai išnagrinėjau man puikiai žinomą kūrinį – pavyko ir gavau 8. Juokingiausia dar tai, kad šis įvertinimas buvo sumažintas už labai žioplas gramatines ir stilistikos klaidas. Bet rezultatu be galo didžiavausi. Manau man adrenalinas padėjo tuo metus susidoroti su šiuo reikalu.Niekada nemokėjau raiškiai reikšti minčių lape, todėl nusprendžiau, kad su rašymu nieko bendro neteks turėti gyvenime ir dėl to sau per daug nekvaršinau galvos. Džiaugdavausi, kai reikėdavo rašyti referatus, tai galėdavau tokias užduotis daryti išsišiepusi, nes sausus faktus perrašyti ir juos paanalizuoti, tai labai paprasta. Bet vat savo mintį aprašyti, tai oho…
Taigi, šiandien ta užduočių diena, kai turiu tikrai peržengti per save. Klausiau Rasos apie ką galima rašyti ir gal nors šiek tiek gali mane užvesti ant rašymo takelio (tako ar kelio). Gavau labai paprastą ir aiškų atsakymą: “Pagalvokite, kad už poros dienų mirsite, ką norėtumėte pasakyti kitiems?”. Pasakyti, tai pasisakyčiau, bet užduotis RAŠYTI.
Esu iš tų žmonių, kuris yra apdovanotas nuo pat gimimo labai dideliu kiekiu įvairiausių prigimtinių turtų (čia turiu omeny talentus, gabumus, sėkmę). Na, daug daug visko ten pas mane buvo ir vis ko besigriebdavau – viskas puikia sekėsi. Tikra ta žodžio prasme, buvo labai lengvas gyvenimas, kai viskas nereikalavo didelių pastangų. Skraidžiau, kitaip sakant ir džiaugiausi gyvenimu. Tokia išaugau, tokia pradėjau studijuoti, tokia pradėjau siekti dar didesnių tikslų. Na, žinoma būdavo ir tamsių dienų, kaip visiems šios žemės gyventojams ir gaudavau niuksų, bet bendraja prasme buvau laiminga.
Praėjo keletas metų: ištekėjau,tapau mama, gyvenau gražų ramų šeimyninį gyvenimą. Bet pradėjau jaustis taip, tarsi mirštu kiekvieną dieną net nespėjusi išsiskleisti. Rodos, ko reikia, juk viskas gerai žiūrint iš šono (vyras geras, vaikai sveiki, sveikata puiki, viskas sekasi). Buvau gyva fiziškai, bet mirštančiu vidumi. Šypsojausi fiziškai bendraudama su žmonėmis, bet šidyje nebuvo džiaugsmo, akys juokdavosi išoriškai, bet nespindėjo. Užgesau… Mano geriausia draugė vieną kart yra pasakiusi tokį dalyką: “Tu šypsaisi, bet tavo akys nebespindi, kaip anksčiau. Tavo akys negyvos kažkokios.” Kaip aš ant jos pykau, kaip aš norėjau įrodyti, kad gi aš laiminga, kad man viskas gerai, kad mano akys nežiba, nes gi ne jaunyn einu ir t.t. Šiai dienai ačiū savo nuostabiajai geriausiai draugei, kuri man tada kažką viduje sujudino ir įvyko tas toks Dzin dzilin!!!
Pradėjau nuolat zirzėti, vis ieškoti savo liūdesio priežasčių ir pan. Aiškiai supratau, kad kažkaip ne taip. Man visi nuolat aplinkui įrodinėti bandė, kad vat tokį nuostabų vyrą turi ir viskas taip gerai ir ko tu tuščioje vietoje kabinėjiesi. Žinoma, neišpasakosiu savo visos gyvenimo istorijos. Prasidėjo mano juodasis periodas, kuris truko kelerius metus (kur sekė įvairios šeimyninės dramos, asmeninės bėdos ir kt, kas niekam neįdomu). Per tą laiką daug visko įvyko… Šiai dienai pagaliau turiu atsakymą, kodėl man buvo negerai santuokoje (dabar jau laisva esu) ir šiaip. Išoriškai gyvenau nuostabų gyvenimą, bet nebebuvau savimi: pamiršau ką aš mėgstu, kas man įdomu, netgi ko aš noriu, nes net nepajaučiau kaip susitapatinau su vyro pomėgiais, vaikų poreikiais. Buvau puiki mama, žmona, bet ne aš pati. Kažkoks robotas, kuris daro viską teisingai, viską suspėja, bet tai tik pareigos. Todėl užgeso akys, nustojo širdis šypsotis, nes manęs, tiksliau mano esybės nebeliko… Žinoma mano santuoka iširo.
P.S. aš tikrai neskatinu nieko palikti savo šeimų, bet mintis ta, kad mes vieni su kitais būdami mokėtume išlikti savimi.
Dabar kai atsisuku į praeitį, tai labai džiaugiuosi, kad išgyvenau šį laiką, netgi savim nebuvimo momentą ir esu laiminga, kad tai pastebėjau. Turėjau keleto metų kelią nukeliauti, kad atrasčiau save vėl iš naujo ir būčiau savimi. Manau labai svarbu mums mokėti būti su kitais žmonėmis santykiuose ir išlikti savimi, o ne susitapatinti ir save pamiršti. Labai trapi ta riba, kur mes galime prarasti save. Kai apsidairau aplinkui, matau labai daug tokių žmonių, kurie gyvena pagal visuotines tam tikras normas, taisykles, sukurtus gyvenimus, bet trokšta KAŽKO. Daugelis net nedrįsta ką nors keisti, vien tik dėl to: O ką pasakys kiti ar ką kiti pagalvos? Daugelis bijo norėti ir įgyvendinti savo svajones ir gyventi savo gyvenimus, daugelis save patys apgaudinėja ir užmaskuoja savo slaptus troškimus: reikia paaukoti save, dėl šeimos, vaikų, darbo ar dar ko nors. Daugelis save įtikinę yra (ir baisiausia, kad tuo ir tiki), kad visko negalima turėti, kad kažkur kažko vis tiek nebus. Vat ir nesamonė (žinoma tai mano asmeninė patirtis ir asmeninis patyrimas)! Aš galiu drąsiai šiai dienai pasakyti, kad mes galime būti laimingi ir turėti labai visko daug, būtent gyvendami savo gyvenimus ir būdami savimi.
Aš dabar nuolat girdžiu priekaištus iš kitų: bepigu tau džiaugtis gyvenimu, kai tu turi pinigų, turi nuostabius vaikus, keliauji, darai kas tau šauna į galvą ir džiaugiesi, kai tu esi stipri (na, bet aš irgi dvejojau, irgi bijojau, ir ypač baisu buvo ką žmonės pasakys) Tarsi aš esu kažkokia raupsuotoji ir gyvenu “Misija neįmanoma” gyvenimą. Bet aš turėjau drąsos įvardinti savo niurzgesio ir užgesusių akių priežastis, aš ieškojau sprendimo ir aš neleidau sau patikėti, kad turiu, tiesiog, patogiai gyventi ir nebūtinai spindinčiomis akimis būti. Man buvo baisu pradėti gyventi nuo nulio ir su dviem mažais vaikais. Aš tikėjau, kad gyvenimas yra kažkas daugiau, kad ne vien laimingos šeimos modelis ar patogus materialus būvis esmių esmė ir kad kažkas daugiau turi būti. Tas, kas daugiau – MEILĖ. Meilė pirmiausiai pačiai sau, vėliau kitiems. Taip šiai dienai esu įsimylėjusi save, savimi patenkinta, savo vaikais, artimaisiais, draugais ir kitais. Kas to nepatyręs ir nežino ką reiškia būti įsimylėjusiam patį save, tas pagalvos, kad man varžtelių trūksta arba aš per daug savymila esu ir didelė savanaudė 🙂 Manau, netgi sakys taip tie, kurie net nežino koks tai jausmas. Bet aš esu laiminga, mylinti ir spindinčiomis akimis, aš šypsausi savo širdimi, savo viduriais visais (aš taip mėgstu sakyti). Vat taip vat aš atradau save iš naujo ir netgi įsimylėjau ir netgi pamilau 🙂 Esu tokia kokia esu ir tuo džiaugiuosi. Anksčiau galvodavau, kad myliu save, na tikrai myliu…Bet tik dabar tą jaučiu, kas tai yra ir net negaliu to nusakyti, nes MEILĖ, tai yra jausmas, kuri reikia jausti, o ne išsakyti.
Kai surandi save, kai myli save, tada ir ateina tas supratimas, kad ar tu turėsi daugiau pinigų, ar sutiksi mylimąjį, ar turėsi draugų ar darbe būsi sėkmingas – tau tai nebesvarbu, nes tu kasdien esi laiminga, nepriklausomai nuo tam tikrų sąlygų. O kai žydi pati, tai esi magnetas sėkmei ir laimei.
Mylinti, spindinti Vaida 🙂
.
Apie Spindesį
Kodel toks slapyvardis? Tai atspindi mane. Mano tikslas buti spindinciu zmogumi. Mes galime spindeti savo sypsena, savo oda, savo busena, savo elgesiu, savo isvaizda (spindincios akys, plaukai, veidas ir pan.), spinduliuoti sveikata, spinduliuoti gera energija ir pan. Taigi, manau kad sis zodis apima tiek kuna, tiek prota, tiek siela, tiek sveikata, bei kitus svarbius mums dalykus, be kuriu mes nebutume harmoningi (jei pvz lavintume tik prota, bet apie kuno higiena ar sveikata pamirstume), ar lavintume dvasia, bet kitus dalykus nustumtume i sali. Taigi, „Būti šviesos spinduliu kitiems, pačiam skleisti šviesą – didžiausia laimė, kurią gali pasiekti žmogus”. Cia ne mano zodziai, bet kazkur aptikta mintis. Noriu, kad mes visi butume spindintys ir laimingi 🙂
Kokie taiklūs žodžiai!!! Aš pati ilgą laiką galvojau, kad šalia esantiems žmonėms reikia atiduoti save visą, kad jie tave jaustų, žinotų, kad gali visada pasitikėti ir pan. Tačiau kai atgalinis ryšys ne toks stiprus, energija iššvaistoma veltui. Ir tik vėliau sutikau žmogų ( antrą pusę), kuris labai griežtai, bet labai teisingai pastebėjo – „Gi nemyli savęs! Kaip nemylėdama savęs ruošiesi mylėti kitus? Nėra jokių šansų…” Man tai buvo kaip nuosprendis, bet labai teisingas. Valios pastangų dėka pavyko viską apvesti aukšyn kojom ir pradėti ieškoti savęs. Vis dar kelyje…
Jurgita, tai nebuvo taip, kad atgalinis ryšys stiprus ar nestiprus. Tiesiog, kai savęs nebematai, tada atrodo viskas ne taip, kaip turėtų būti: tai ne tą pasakė, tai ne taip priėjo ir pan, nuolat ir ieškai visokių ne taip 🙂 Vis bandai visiems aplinkui pasakyti, kad Jūs nematot to ir ano, juk tada bus tobulumas ir jautiesi kažkokia viena pati sau (tik man vienai čia viskas negerai? Tai kaip Jūs to nematot, kad čia gi ne taip viskas?). Bet, kai pamilau iš tiesų save, tada ir supratau, kad viskas aplinkui nuostabu ir pasaulis puikus ir nebeliko noro kitiems kažką įrodinėti ar, juolab, aiškinti. Priimu visus tokius, kokie jie yra 🙂 Nebeliko noro siekti tobulybės visame kame.
Užsimindama atgalinį ryšį, turėjau omenyje savo atvejį, kai bėgau, verčiausi per galvą ir rūpinausi kitais pati apie save net nesusimąstydama. Šalia esantiems žmonėms irgi buvo gerai gauti viską ant lėkstutės ir niekuo nesirūpinti. Bet anksčiau ar vėliau manau viskas vistiek susidėlioja į vietas.
Aš baltai jums pavydžiu… Pamilti save-man sunkiausias uždavinys,bet stengiuosi;)
Viskas įmanoma 😉
Kaip „Keistuolių” dainelėj: “Jei nori tu ištikro, pasiekt svajonę savo, geltonas kelias veda keliaut ir nugalėt…”, “Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėti”.
`
Neįkainojama Jūsų patirtis! Nuostabus virsmas. Tačiau kyla klausimas, o kodėl Jūs čia 🙂
Čia esu todėl, kad aš dar toliau save tobulinu, toliau save noriu lepinti ir viską į save (čia kaip į tuščią indą) sudėti, kas man naudinga, vertinga ir įdomu. Be to dar tikrai turiu daug ką nuveikti, kad galėčiau pasakyti, jog 100 % pasitikiu savimi 🙂 Dar iki galo neužlipau ant kalno viršūnės. Manau, kai nebesinorės tobulėti ir atrasti naujus dalykus, tai reikės ieškotis kokio jau grabelio 🙂 Linkiu sau, kad kol būsiu čia (žemėje ar šitame kūne), tai kad visada norėčiau siekti daugiau.
Begalo įkvepiantis rašinys! Bet gi turi talentą rašymui, ką reiškia ta pirma pastraipa?
: )) Nepažįstu, tačiau džiaugiuosi už tave, kad myli save, kad tiek daug iš pažiūros turėdama, viską sujudinai iš pagrindų. Aš ir tikiu tikiu, kad rasiu savy meilės, daug.. nes yra už ką, na juk yra! Linkiu sėkmės : )
Net susigraudinau, perskaičiusi, kad patiko mano rašinys. Ačiū. Sėkmės ir Jums.
Kaip mėgstu visiems sakyti: linkiu, kad Jums visiems 10 karta daugiau visko būtų 🙂
Dar kilo viena mintis: kodėl būtent sakote, kad yra už ką mylėti. Galbūt vertėtų pagalvoti ir apie tą besąlyginę meilę…Juk pati tikriausia ir tyriausia meilės forma yra besąlygiška, kai myli, bet be jokių „už tai”. Aš anksčiau mėgdavau ieškoti visokių priežasčių už ką mylėti ir neduok Dieve, jei ne visi punktai atitinka, tai viskas – jau uždedu etiketę NEBEMYLIU, nes ne visos sąlygos išpildytos. Kaip juokinga tai prisiminus.
Jau išaugau iš to, kad už kažkokias klaidas ar, jei nepadarau to ar ano, smerkiu ar pradedu save vadinti kažkaip negražiai : )) Bet skaitau tavo komentarą (ar nieko tokio, kad kreipiuosi Tu?), matau tiesą, noriu sutikti dėl besąlygiškos meilės.. Tačiau sunku įsivažiuoti į tai, todėl griebiuosi už visko, kas gera many, ką manau, kad moku, ką gerai padarau, išdrįstu.. Sudedu ant padėklo visa tai ir paversdama meilės eleksyru bandau suvalgyti.. (vaje, parašiau, kaip kokia skrajojanti menininkė.. : D)
Ačiū!
o ką daryti, kad pamilti save? imtis kažkokių drastiškų veiksmų?
super minčių dėstymas, kartais taip norisi turėti rašymo dovaną, kad viską gražiai ir jautriai išraįyti arba mokėti nuostabiai groti, kad išgroti savo skausmą, labai gražu. Tik ma irgi tas pats klausimastai KĄ gi daryti, kad pamiltum save, kad pradėtum save vertinti, o ne menkinti ir nuolat dėl visko save kaltini?
Zizu
Čia Jums Dzin ir Zizu:
Konkretaus recepto negaliu pateikti (kaip pvz receptų knygose), kaip save mylėti. Kiekvienas mes išgyvename savo tam tikras pamokas ir keliaujame savo pasirinktais keliais. Visi mes norime vienodų dalykų, bet skirtingai tai pasiekiame. Man asmeniškai labai padėjo keletas dalykų:
vienas, kai tu surašai, kas tu esi, atmetus savo visus socialinius vaidmenis: mama, žmona, darbuotoja, sesuo, dukra, draugė ir t.t. – kas lieka tada???? Kas TU esi? Ar kada nors mąstėte apie tai.
Pradžioje net išsigandau, nes nesupratau, tai kas gi tada iš manęs belieka, jei nesu tai, kas galvojau, jog esu…
Kitas dalykas, tai tas tikrasis suvokimas, kad kokie mes esame ypatingi (čia jau labai filosofinis momentas) – pvz aš asmeniškai esu vienintelė šioje žemėje tokia ir nė vieno kito tokio nerasite iš 7 milijardų žmonių gyvenančių žemėje, ot 🙂 Na, čia galėčiau plačiau išvystyti šą punktą.
Kai išsiaiškinam kas mes esam, tada kitas momentas, o ką aš mėgstu (bet ištikrųjų konkrečiai aš, o ne kažkas pasakė, ar kažkur perskaičiau ir kito mintis bandau sau pritaikyti) Kas TIKRAI BŪTEN TAU PAČIAM ĮDOMU? Kai šį momentą įvardinam, tada apsidairom aplinkui ir susižiūrim, ką gi mes veikiam ar kuom gyvenam ir kiek gi tų mūsų (asmeniškai MŪSŲ, o ne kitų) dalykų veikiam savo gyvenime. Na, jei veikiam viską kas mums patinka, tai puiku. Na, o jei pamatom, kad nelabai, tai žiūrim kiek norim ko pakeisti…Po žingsnelį judam, kapstomės ir vat po lašelį, po trupinėlį pradedam save geriau pažinti, save iš naujo prisijaukinti, dar reikia nustoti save kaltinti, kad to ar ano nepadariau (na, ir kas čia jau tokio nutiko), gerai dar pasižiūrėti į veidrodį ir sau kuo dažniau šypsotis (juk mokomės šypsenas siųsti kitiems, o sau ar tai padovanojam?) Na, dar daug kitų būdų, bet manau pradžioj užteks ir tiek dėl savęs padaryti. Ir tik nesakykit, kad sąžiningai atlikus šias užduotis nei truputėlio nepadidės Jūsų meilė sau. Juk kai susipažįstam su nauju mylimuoju, jo juk iš karto negalim pasakyt, kad jau myliuuuu, oi oi. Juk reikia laiko jį ar ją pažinti, kad įsimylėti, o paskui jau ir apie meilę prabilti. Tu esi tas žmogus, su kuriuo teks gyventi visą likusį gyvenimą, taip kad nelabai yra kur trauktis ir telieka išmokti save mylėti, o dėl meilės, kaip žinia tenka tikrai kartais kalnus nuversti 🙂
O kas Jums trukdo dainuoti? O gal netgi pašokti? Tiesiog, imti ir daryti (pradžioj susiradus vietą, kur niekas nemato, kad drąsiau būtų, bet išsilieti iš visos širdies). Na, ir kas jei nepavyks dainuoti kaip lakštingalai 🙂 Ar mes būdami vaikai bijodavom, tiesiog, daryti: dainuoti, groti (nors nemokėjom, bet smagu tuos mygtukus maigyti). Juk Jumyse gyvena tas vaikas, kuriam nei šilta nei šalta, kad jis nėra pop scenos žvaigždė 🙂
Labai dėkui Vaida už atsakymus, dėl dainavimo ir šokimo, šoku ir dainuoju:) netobulai, kartais būreliuose, kartais šokiuose, kartais viena namuose ir viskas su tuom gerai:) va tik groti tai norisi mokėt tobulai, kad tiesiog iššsakyti per muziką ką jauti, na bet čia neesminis noras:) tiesiog būtų gera ir tiek:) nes jei lb bl norėčiau pradėčaiu mokintis to, bet dabar procesas jau netraukia, dabar jau norisi tiesiog tai mokėti ir daryti:)
O kas dėl meilės sau ir dėl to kas esi…Vat aš to nelabai suprantu – kas TU esi? Ar tai turima omeny KO as iš tikro noriu? Ar kaip tai kas aš esu? Vat šito nesuprantu jau seniai, nes esu kas esu, esu vienintelė tokia:) o akip dar galima įvardinti kas aš esu, nes man atrodo kad aš ir susidedu iš visų savo tarnautoja, moteris, keliautoja, draugė..ar ne?
Vaida, tikrai nuoširdus straipsnis. Man patiko. Pats skyrybas išgyvenau, jos daug patirties suteikė. Santuokoje gyvenau stengdamasis patenkinti visų šeimos narių poreikius, darbe vadovo ir kolegų poreikius, bet apie save pamiršdavau. Tenkindavau tik paviršutiniškus, nesuvokdamas, kas esu ir ko man pačiam realiai reikia. Džiaugiuosi, kad dabar suvokiu ir esu daug laimingesnis. Ir toliau plačiai šypsokis ir džiaukis gyvenimu! 🙂
Ačiū 🙂