Visi mes daugiau ar mažiau tikime stebuklais. Kai kurie sako, kad stebuklų nebūna. Viską mes pasiekiame savo jėgomis. Tokiu atveju man kyla klausimas – ar žmogaus gimimas ir gyvenimas nėra stebuklas? Taip taip, per biologijos pamokas mus mokė, kad gyvybės (šiuo atveju žmogaus) formavimasis prasideda nuo dviejų ląstelių susijungimo. Ląstelėms dalijantis susiformuoja organizmas, kuris auga, formuojasi ir tampa žmogumi. Taip jau sutvarkyta, kad po tam tikro laiko moters įsčiose tas žmogeliukas privalo gimti, nes ten jam nebėra vietos, ir maisto neliko, o gyventi juk norisi. Visų labai laukiamas ir pats net nesuvokdamas kas jo laukia mažas kūdikėlis su dideliais garsais (dažniausiai) atkeliauja į pasaulį. Pasaulį, kuris jam bus namais, vieta, kurioje jis augs, kuriame formuosis jo asmenybė, kuriame jo lauks daug malonių ir daug nemalonių išgyvenimų.
Žinoma, ką tik gimusiam kūdikėliui niekada niekas nelinki blogo. Bet būkime realistais – pasaulyje nerasime žmogaus, kuris visą savo gyvenimą visiškai viskuo būtų patenkintas. Žmogus toks jau padaras, jeigu neturi problemų, tai jų prisigalvoja. O kad būtų sudėtingiau (o gal įdomiau?) gyventi – susigalvoja jų toli gražu ne vieną ir ne dvi. Kūdikėlis augdamas nežino kas yra būti laimingu ar nelaimingu. Jis susipažįsta su jį supančia aplinka, džiaugiasi naujai sužinotais, pamatytais ar atrastais dalykais. Nesvarsto laimingas jis ar ne ir kodėl taip jaučiasi. Juk vaikai turi tiek daug gyvenimiškos energijos ir džiaugsmo, kad kartais net pavydu.
Bet augdamas jis susiduria su daugybe NE – NEimk, NEgalima, ten NEik, NEpirksiu, NEišdykauk, NEšūkauk, NEbrisk į balą ir t.t. Tokių NE būtų galima surašyti tūkstančius. Nuo pat vaikystės girdimas NE mumyse suformuoja NEpasitikėjimą. Dažniausiai savimi, bet neretai ir kitais žmonėmis. Niekas taip ir nepaaiškina, kodėl NEgalima? Kas atsitiks, jeigu nueisiu? O pašūkauti juk taip smagu, bet suprasti kodėl to daryti NEgaliu labai sunku be paaiškinimo. Iš pradžių bandome tam priešintis, maištauti, bet kuo toliau tuo dažniau girdime tą patį NE ir priimame jį kaip neatskiriamą dalį savo gyvenimo. Taip pamažu, lyg koks parazitas, nuo pat mažų dienų mumyse apsigyvena NE. Toliau tik blogiau. Paauglystėje NE girdime turbūt dar daugiau – NEsielk taip (o kaip elgtis?), NEisi niekur (Juk visi eina…), NEduosiu pinigų (Sakei, kad duosi, jei padarysiu…), NEprieštarauk (Aš jau beveik suaugęs ir turiu savo nuomonę.) ir t.t.
Vėl bandome maištauti, užduodame klausimus, į kuriuos vis dar negauname atsakymų, kol galiausiai pasiduodame „visuomenės normoms“ (apie jas atskira tema) ir bandome išgyventi. Kai suaugame NE dažniausiai sakome patys sau. Dažniausiai jie prasideda – NEžinau, NEsuprantu, NEgaliu, NEmoku, NEsugebėsiu…ir baigiasi – gal man to ir NEreikia. Tuo įtikinti save daug lengviau, nei sugalvoti būdą ar atrasti savyje pasitikėjimo, kad gyventume taip kaip patys norime. Juk daug lengviau nuraminti savo sielą atsisakant kažko, negu imtis veiksmų tam pasiekti. Labai patogu gyventi savo komforto zonoje, pilkoje masėje, neišsišokant, neišskiriant savęs iš kitų. Būti normaliam (o kas yra normalu?).
Bet jeigu išdrįsite (o aš tikiu, kad kuo toliau, tuo daugiau išdrįs) keisti ir keistis – nenustebkite, jei būsite pavadintas NEnormaliu, NEsveiku, NEstandartu ir pan. Tie, kas taip šneka, vis dar turi savyje parazitą NE.
Bet juk pradėjome apie stebuklus. Didžiausias stebuklas – yra žmogaus protas. Su neribotomis galimybėmis ir vis dar nesuvoktų, neištyrinėtų ir neaprašytų veikimo mechanizmų, jis kiekvieną dieną stebina. Kitų žmonių protai labai stebina, bet mano protas mane stebina labiausiai. Kas dieną vis kitoks, su besikeičiančiu suvokimu ir kas minutę (o gal kas sekundę) besikeičiančiais norais. Bet aš juo labai džiaugiuosi, nes pastarasis jo noras buvo – atsikratyti parazito, kuris jam trukdo laisvai veikti(„NE“). Žinau, kad bus tikrai sunku, bet su didžiausiu stebuklu viskas yra įmanoma.
Gintarė Viliosienė, Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
Paruošė Rasa V.
