Tikroji savivertė atsiskleidžia tik veikiant ir akis į akį susiduriant su tikrove: ji gali išryškėti tik per santykį su nesėkme ir sėkme, su pritarimu ir atstūmimu… Kitaip ji būna vien „deklaratyvi“, kaip sako nuomonių apklausų specialistai, – mes esam ne tik tokie, kokie sakomės ar įsivaizduojam esą, ne visada darom tai, ką skelbiam darysią. Savivertės tiesa glūdi ir kasdienio gyvenimo plotmėje, ne vien sielos aukštumose.
Galų gale veikla palaiko, modeliuoja, kuria savivertę. Socialiniai ryšiai ir veikla yra du pagrindiniai savivertės peno šaltiniai. O visa kita, nesvarbu, gerai tai ar blogai, tėra savitaiga. Būdami nejudrūs liekam savo pačių pasaulyje. Veikdami jį keičiam ir, svarbiausia – atveriam… Anglosaksų overthinking – per didelis rūpinimasis savim – neveiksmingas. Kai savivertė atitolinama nuo veiklos teikiamų pamokų, žmogus užsisklendžia, susigūžia, savivertė darosi vis trapesnė. Tik judėdami pirmyn ir atgal prie gyvenimo galim mėginti save kurti, lavintis, atsiskleisti, pažinti save. Ne užsidarę mažame savojo „aš“ kambarėlyje. Kai slepiamės nuo tikrovės sustingstam. Kai einam jos pasitikti, galim augti. Veikla ne tik lavina ego, ji atveria mus pasauliui.
Žemos savivertės žmonės jos bijo arba ją atstumia (atidėliojimas) baimindamiesi pasirodyti silpni, atskleisti savo ribas.
Savivertė palengvina veiklą: vienas iš trapios savivertės požymių kaip tik ir yra sudėtingas santykis su veikla. Žemos savivertės žmonės jos bijo arba ją atstumia (atidėliojimas) baimindamiesi pasirodyti silpni, atskleisti savo ribas. O aukštos trapios savivertės žmonės siekia jos kaip priemonės sukelti kitų susižavėjimą ir dėkingumą, bet pakenčia tik pergalingą veiklą – ji turi būti, anot amerikiečių, successful (angl. sėkminga).
Christophe André. Netobuli, laisvi ir laimingi.
Paruošė Rasa V. ir Igor R.
labai geras straipsnis uzsrigusiems ,tobulejimo kelyje,tai isminties perliukas isjudinantis i prieki,nestoveti vietoj ,bet imtis veiklos,savo srityje,kur labiausiai ismanai…