Visi esame patyrę nesėkmių, tačiau jei imame jas sureikšminti jos mus paralyžiuoja ir neleidžia žengti tolesnių žingsnių. Mes esame priklausomi nuo savo prisiminimų, negalime nuo jų išsilaisvinti. Visą gyvenimą gyvename kartu su jais. Sendami vis labiau nuo jų priklausome, kol vieną dieną jie gali likti viskuo, ką turime.
Kartais ir pirmoji ankstyva sėkmė taip suklaidina, jog nebelieka impulso naujoms pergalėms. Slegiantys prisiminimai labiau įprasti.
Prisiminimai gali būti slegiantys, kartūs gėdingi, kankinantys ar linksmi, kupini užuojautos, žadinantys savigarbą, paguodžiantys. Viskas, kas buvo, yra mumyse ir bet kada gali iškilti. Tai priklauso nuo to, ar paliekame juos ramybėje, ar esame priversti „ištraukti į šviesą“.
Praeities prisiminimai gali suteikti drąsos, pasitikėjimo ir kūrybinės dvasios; arba gali įvynioti į tamsias nusivylimo ir pralaimėjimo įkapes. Netgi praeityje patirti džiaugsmai gali mus supančioti. Tuomet nesugebama būti savimi ir eiti savo keliu.
Kartais ir pirmoji ankstyva sėkmė taip suklaidina, jog nebelieka impulso naujoms pergalėms. Slegiantys prisiminimai labiau įprasti. Dėl skausmo, netekties, nesėkmių gali atrodyti, kad gyvenimas bevertis.
Bet pasitaiko ir kitaip. Juk daug lengviau gulėti ant kušetės ir kapstytis po praeitį, negu sėdėti ant kėdės ir žvelgti į dabartį. Žymiai sunkiau atsikelti ir žengti į ateitį.
Dažniausiai tai laikina. Bet pasitaiko ir kitaip. Juk daug lengviau gulėti ant kušetės ir kapstytis po praeitį, negu sėdėti ant kėdės ir žvelgti į dabartį. Žymiai sunkiau atsikelti ir žengti į ateitį. Praeitis, jei į ją nuolat sugrįžtame, išblaško dėmesį ir žmogus atsitraukia. Rytojaus problemos – nežinomos; jos gali atnešti naują skausmą. Vakarykštės – jau su mumis; jos vis dar skausmingos, tačiau skausmas pažįstamas, beveik patogus. Lengviau ir ne taip pavojinga būti statiškiems, išnaudoti visą paguodą, kurią teikia mūsų įprasti vargai. Todėl anksčiau ar vėliau pamatome, jog nesugebame judėti į priekį, esame įkliuvę į klampius savo skundų spąstus. Ne kiekvienas, kaip Davidas Livingstonas, gali teigti: „Aš bet kur eisiu tol, kol tai bus pirmyn“. Juk ne visada tai įmanoma. Kartais mums reikia vieną ar du žingsnius žengti atgal, kad susiorientuotume.
Bet mūsų kelias turi vesti į priekį, mūsų instinktai turi būti nukreipti į laimėjimus. Gyvenimas yra augimas. Nustoję augti, bijodami naujo, mes atsisakome gyventi.
Og Mandino.
Paruošė Rasa A.