Psichologai irgi klysta III: šeima, vaikai

Nuolat skaitote, ką pataria ir ištiria psichologai? Knygos Psichologai irgi klysta autorius įsitikinęs, kad ir psichologai ne visada yra teisūs. Dalinamės šios knygos ištraukomis:

Kol tėvai netaps brandžiomis bendrakeleivių poromis ir vaikai neišmoks tėvais rūpintis taip, kaip pačiais savimi, jaunesnioji karta vargu ar išmoks ilgalaikės meilės.
Šeima yra vieta, kur visi nariai gali išmokti svarbiausio įgūdžio – įsipareigoti didesniam nei savasis „aš“ tikslui – meilės ryšiui. Šiuo atveju meistriškumas ugdomas ne siekiant individualių, o abipusių bendrų tikslų. Būtent čia šeimos nariai mokosi nepriklausomybės, ir kartu – priklausomybės. Taigi, jaunesni nariai čia mokosi mylėti kitus ir ryžtis sudėtingam šeimos plėtros iššūkiui.
Didžiausia dovana, kokią tik gali tėvai duoti savo vaikams, yra žinia, kad jie patys mėgaujasi bendru gyvenimu.
Dauguma mūsų nebuvo nei apleisti, nei traumuoti savo tėvų. Tėvai galėjo padaryti klaidų, kartais net labai didelių (kurias mes iki šiol prisimename su skausmu ir apmaudu), tačiau mes vis dėlto mielai prisimename su tėvais praleistą laiką. Galbūt jie nepadarė geriausia, ką galėjo padaryti, tačiau mes tikime, kad jie bent jau stengėsi padaryti geriausia.
Tyrimai rodo, kad tėvai nėra nusipelnę nei visos garbės, kurią jie gauna, kai mes padarome nuostabių dalykų, nei visų kaltinimų, kurie jiems atitenka dėl mūsų blogos dabartinės savijautos ir problemų. Man nerimą kelia tai, kad visos savipagalbos šalininkų kalbos apie jautrių vaikų traumavimą pernelyg sureikšmina natūraliai neišvengiamas tėvų klaidas ir priverčia tėvus dar labiau klysti, nes jie persistengia bijodami pakenkti savo vaikams.
Savipagalba pasinaudojo tuo, ką mokslininkas psichologas Michaelas Gazzaniga pavadino žiauria kraštutine ekologija: tėvai įtikinami, kad viskas, ką jie padaro arba ko jie nepadaro, prisideda prie dar vieno traumuoto vidinio vaiko. Gero linkintys ir nusivylę tėvai dėl to labai išgyvena. Tyrimai rodo, kad mūsų vaikus traumuoti gali tik ilgalaikis nuolatinis netinkamas tėvų elgesys.
Martinas Seligmanas: „Jeigu norite dėl savo problemų kaltinti tėvus, turite kaltinti iš jų paveldėtus genus, bet negalite kaltinti jų elgesio su jumis… Mes nesame savo praeities įkaitai.“
Tėvai gali mus dar linktelėti į vieną ar kitą pusę, tačiau toli gražu ne tiek, kad nulemtų vėlesnį mūsų, jau suaugusiųjų, elgesį.Gyvenimo trukmė būdavo labiausiai susijusi su atsakymais į šį klausimą: „Ar jūsų tėvai mylėjo ir gerbė vienas kitą ir ar tai parodydavo?“. Studentai, kurie apibūdindami tėvų santykius vartodavo daugiau žodžių apie rūpestį, meilę, gyvendavo ilgiau ir sveikiau, nei mažiau tokių žodžių nurodžiusieji.
Nors blogas auklėjimas ir nelemia mūsų likimo, mūsų bendra sveikata pagerėja ir gyvenimas pailgėja, kai gyvename globojami dviejų vienas kitą mylinčių žmonių. Užuot atkakliai ieškoję blogų dalykų, kurie galėjo nutikti, verčiau pamatykime tai, kas mūsų gyvenime įvyko nuostabaus. Kartais net sunkiausios šeimos problemos nėra tokios baisios, kaip jas pristato televizijos laidos.
Esu daug kalbėjęs apie tėvų meilės ryšį, kaip vertingą dovaną vaikams. Vieniša mama, atėjusi į mano kliniką, yra pavyzdys, kaip baisi šeimos situacija gali virsti tėvų meilės ryšiu. Po savo vyro mirties ji viena augino vaikus. Kartu su mirusiu vyru ji buvo priklausoma nuo narkotikų, taigi, jų dukterys daugiau nuveikė augindamos savo tėvus, negu jas auginę tėvai. Tačiau nepaisant to, kad tėvai buvo narkomanai, tarp jų buvo meilės ryšys, palikęs ilgalaikius pėdsakus dukterų sielose.
Kai kalbėjausi su viena iš dukterų, buvau nustebintas šių septyniolikmetės žodžių: ,,Mama ir tėtis mylėjo vienas kitą. Tai galėjau matyti nepaisant viso jų gyvenimo mėšlo, ir man tai labai svarbu. Niekada nepamiršiu vaizdų, kaip mama šluosto sunkiai sergančio tėvo kaktą ir padeda jam valgyti. Matydavau, kaip tėtis apsikabindavo mamą, kaip jam reikėdavo jos, kaip mamai reikėdavo tėčio. Matydavau, kaip jie verkia vienas dėl kito. Su seserimi matydavome, kaip jie myli vienas kitą, ir tai išliko mūsų atmintyje. Nenorėtume patirti to, ką išgyveno mūsų tėvai, bet abi norėtume sukurti panašias santuokas ir savo vaikams palikti panašių prisiminimų.“
Tokia meilė gali suteikti emocinį palaikymą, savotišką meilės „buferį“, apsaugantį nuo kasdienės rutinos vargų.
Tai gali skambėti senamadiškai ar konservatyviai. Tačiau mano asmeninė patirtis ir šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad gyventi kartu dėl vaikų ir mažiau galvoti apie savirealizaciją nėra taip žalinga nei tėvams, nei vaikams, kaip teigia savipagalbos autoriai. Tiems, kurie sako, kad likti kartu negali dėl nuolatinių barnių, siūlau pasistengti užsičiaupti, užaugti ir liautis kovoti. Prašau jų pasvarstyti, ar savęs sureikšminimo ir įsitvirtinimo jie nebus užkėlę ant pjedestalo ir pamynę pilnos šeimos vertybes.
Veiksmingas yra ne vaikų auginimas, bet augimas kartu šeimoje.
Šeima bus laiminga ir mylinti tik tiek, kiek laimingi ir mylintys vienas kitą bus suaugę jos nariai.
Kiekvienas šeimos narys turi rūpintis kitais nariais ir visomis išgalėmis tai parodyti.
Šeimos ryšiui išsaugoti nebūtinas atsiprašymas ar atleidimas. Kad ir ką padarytų šeimos narys, jis visada liks šeimos dalimi.
Vaikai yra tiek pat atsakingi prieš tėvus, kiek ir tėvai prieš vaikus.
Visos šeimos yra disfunkciškos. Jos tam ir skirtos, kad keistiems, nusivylusiems, baimingiems, nesaugiems ir kartais „nuodingiems“ (tokie mes visi kartais būname) žmonėms suteiktų prieglobstį, kur jie galėtų visada grįžti, nebijodami būti išmesti į gatvę.
Įveikdami krizes ar mėgaudamiesi geru gyvenimu šeimos nariai remiasi ne asmeniniu, bet šeimos potencialu ir ištikimybe. Tai juos padaro grupe mylinčių žmonių, kuriuos tik sustiprina pasidalytas skausmas.
Vaikystės patirtis nelemia suaugusio žmogaus elgesio.
Taigi mums, tėvams, vertėtų gerai apmąstyti šiuos tikslus.
– Skirti daugiau dėmesio meilės ryšiams, iš kurių vaikai galėtų mokytis.
– Jeigu tokio meilės modelio pasiūlyti negalime, reiktų įdėti daugiau pastangų mokant vaikus mylėti.
– Skirti daugiau dėmesio kuriant geresnius namus (plačiąja prasme), užuot rūpinusis asmeninio augimo galimybėmis.
Vaikai nėra brangiausias mūsų turtas. Svarbiausias mūsų turtas yra du nesavanaudiškai gyvenantys suaugę žmonės, mokantys savo vaikus tokios pačios altruistinės meilės. Jokia kita visuomenės ląstelė nebus stipresnė už tėvus, galinčius mokyti jungiančios meilės, o ne nuolatinio savęs įtvirtinimo.
Skirdami vaikams svarbiausią vaidmenį šeimoje, mes darome jiems meškos paslaugą. Parodydami, kad nuo jų pasiekimų priklauso tėvų ir visos šeimos laimė, mes uždėtume vaikams labai sunkią naštą. Tuo atimtume iš jų galimybę mokytis tarpusavio priklausomybės, empatijos džiaugsmo, atlaidumo ir nuolankumo – savybių, būtinų kuriant ilgalaikius meilės ryšius ateityje. Suvokiau, kad man pačiam vertinga būti tėvu, iš kurio mano sūnūs visą laiką mokosi būti mylinčiais tėvais. Mes su žmona siekiame juos išmokyti, kad tvarūs ilgalaikiai meilės ryšiai yra svarbiausia gyvenimo vertybė.
Tėvams dera dalytis gyvenimo skoniu taip, kad to galėtų išmokti ir vaikai. Visai šeimai būtų naudinga, jeigu daugiau pabrėžtume bendrą augimą, o ne asmenines pastangas. Mums visiems būtų naudinga, jeigu akcentuotume ne kaip pasiekti asmeninę pilnatvę, o kaip būti šeima.
Mėgautis senatve – tai atsisakyti siekio išsaugoti jauną, tvirtą kūną. Mėgautis senatve – tai galvoti, kad metams bėgant susikaupę skausmai yra gamtos būdas pranešti mums, jog atėjo laikas prisėsti, užsičiaupti ir mėgautis gyvenimu.