Priešiškumą kitam žmogui galima parodyti net ir netariant nė žodžio, kaip tik pačiu nekalbėjimu. Kitam nerodoma neapykanta, jis paprasčiausiai ignoruojamas. Jį pažįstame, su juo kartu gyvename, bet ignoruojame, net ir žvilgsniu. Nepasakome jam nė žodžio, neatkreipiame į jį žvilgsnio, – o tai yra du pagrindiniai susitikimo tarp žmonių būdai, – tuo pasakydami, kad jis mums yra niekas, tiesiog neegzistuoja. Tai yra tylėjimas, kuris reiškia atstūmimą.
O atstūmimas – tai tam tikra sunaikinimo rūšis. Būna žvilgsnių, kurie kviečia, ir būna tokių žvilgsnių, kurie atstumia, žvilgsnių, kurie spinduliuoja šilumą, ir tokių, kurie dvelkia šalčiu. Kai norima išvengti susitikimo, pirmiausia vengiama žvilgsnio. Ta proga noriu čia pateikti vieną melancholišką eilėraštį.
Pusryčiai
Jis įsipylė
Į puodelį kavos
Jis įsipylė
Į kavą pieno
Jis įsidėjo
Į kavą su pienu cukraus
Pamaišė
Šaukštuku
Išgėrė kavą su pienu
Pastatė puodelį
Nieko man nesakydamas
Užsidegė cigaretę
Paleido
Kelis dūmų ratus
Nubarstė pelenus
Į peleninę
Nieko man nesakydamas
Į mane nežiūrėdamas
Atsistojo
Užsidėjo
Ant galvos kepurę
Apsivilko
Lietpaltį
Kadangi lijo
Ir išėjo
Lyjant
Nieko man nesakydamas
Į mane nežiūrėdamas
O aš susiėmiau
Galvą rankomis
Ir pravirkau.
Giuseppe Colombero. Vidinio išgijimo kelias: kad geriau sutartume su savimi.
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.
