Ir štai jau kelinta diena vis einu pro medžius, kurie nusidažę įvairiausiomis spalvomis. Vieni dar žali, kiti jau paraudę ar nuauksėję. Kiek daug gražių spalvų. Kaip smagu, kai einant po kojomis šnara lapai, tarsi norėdami ką papasakoti.
Tikiu, kad yra kažkas, kas mus prižiūri, mumis rūpinasi ir linki mums viso, ko geriausio.
Tokiomis akimirkomis paliūdžiu, kad lapus sušluoja, juk taip smagu po juos braidyti, kai jų tiek daug prikritę. Bet galbūt neįvertintume to, jei visur būtų lapų. Taip ir gyvenime, – neįvertiname, kol nepajuntame stygiaus. Tada suvokiame, kiek daug mes turime, kokie esame turtingi.
Net jei aplanko rudeninis liūdesys, kai oras būna drėgnas, šaltas, niūrus, net ir tuomet prisimenu, kad galiu pasidžiaugti ir liūdesiu, juk kaip be liūdesio žinosiu, koks nuostabus yra džiaugsmas? Taip ir eina dienos, su pakilimais ir nuosmukiais, bet kiekviena savotiška ir atnešanti vis ko nors naujo: naujų įspūdžių, naujų veidų, naujų daiktų.
Ir prisimenu, kaip seniai nežvelgiau į dangų. Su nekantrumu imu laukti giedros nakties. O naktys jau darosi vis žvarbesnės, ypač tuomet, kai būna giedra. Bet aš laukiu. Nebijau. Netgi nekantrauju. Ir štai ji – žvaigždžių margumynais nusagstyta juodoji naktis. Po tokiu dangumi jaučiu begalinę erdvę. Mintys skleidžiasi, kyla, plaukia į begalines platumas. Tiek daug erdvės, kad net nebelieka minčių. Tik jaučiu savo kvėpavimą ir begalinę visatos ramybę, alsuojančią kartu su manimi. Tai taip atgaivina, taip stulbina ir taip atpalaiduojančiai ramina, tiesiog užgniaužia kvapą ir pajaučiu, kad akimirkai kitai nustojau kvėpavusi. Nesistengiu kvėpuoti. Ramiai išbūnu, kol kūnas pats nebeištvėręs tokio malonumo privalės įkvėpti. Jaučiu, kaip įkvepiu, kaip plaučiai prisipildo šalto oro.
Vis dar nešalta. Matau kylantį į viršų iškvepiamo oro garą. Kiek daug šilumos išspinduliuoju, o man – nešalta. Kiek daug visatoje visko, o šioje Žemėje kelių dešimčių laipsnių skirtumo temperatūra, kuri leidžia mums egzistuoti. Kodėl visata leidžia mums egzistuoti? Galbūt ji ko nors tikisi iš mūsų? Žinau, kad esame čia neatsitiktinai. Tikiu, kad yra aukštesnė jėga, kuri apima visą šį pasaulį ir visą visatą, kad yra kažkas, kas mus prižiūri, mumis rūpinasi ir linki mums viso, ko geriausio. Ir štai, čia aš, tokia mažytė su savo norais. O visata išpildo net mažiausius mano norus. Kaip tai stebina: nuo gyvybės atsiradimo iki norų išpildymo. Palyginus su visata, juk tai kruopelytė. Bet kartu ir taip nepalyginamai didinga, paslaptinga ir žavu.
Ir štai, stoviu aš po didingiausiu žvaigždėmis nusėtu dangumi, apsupta rudeniškos nuotaikos, girdžiu, kaip medžiuose vis dar šnara vėjo šiurenami lapai, matau, kaip keliasdešimt jų tyliai krinta. Pasileidžiu į tų lapų gaudynes. Ištiesiu rankas viršun ir sukuosi sukuosi, gaudydama tuos linksmučius neklaužadas, genamus vėjo. Matau, kaip vėjas linguoja medžių viršūnes, bet apačioje taip ramu ir jauku. Taip širdyje smagu ir gera. Pabandyk tai ir tu?
Žydrė, Lūšies III dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
