Tai tikra istorija, tik perpasakota man, tai už menkus nuklydimus prašau man atleisti.
Praeitis vis tiek jau nebegrįš, nėra laiko, kurį dar galėtum jai skirti.
Vyksta paskaita. Dėstytojas staiga paskiria studentui užduotį – pastato prieš jį kėdę, tada patį pasodiną į suolą, duoda popieriaus lapą ir tušinuką bei sako: „Įrodyk, kad šios kėdės nėra“. Studentas sėdi vos porą minučių, parašo vieną vienintelį sakinį tame lape. Tada čia pat gražina savo lapą dėstytojui ir palieka patalpą, gavęs aukščiausią įvertinimą.
„Įrodyk, kad šios kėdės nėra“- buvo klausta jo.
„Kokios kėdės?“- parašė studentas.
Atsisėsk ir tu, ant vieno lapo parašyk žmogaus vardą, blogo įvykio pavadinimą, kurį pamiršti norėtum, pvz., „Jonas“ arba „Tai, kas nutiko praeitą žiemą“, etc. Pasiklausyk pačios gražiausios dainos. Jei tokios nežinai, šita nuostabi: Michael Nyman – Love Doesn’t End ir sėdėdamas ten pagalvok apie tą žmogų ar įvykį. Sugalvok ar prisimink kokį nors gražų dalyką, susijusį su juo, kokį nors nuostabų atsiminimą ar pan… Paversk jį dar gražesniu, o tada nusišypsok ir padėkok tam žmogui ar įvykiui.
Kai daina baigs skambėti, pasižiūrėk į lapą ir paklausk pats savęs klausimo, kuris ateis savaime:
„Pala.. o kas tas Jonas?“ „O… kas nutiko praeitą žiemą?“
Jeigu dėl viso pikto neišėjo, imk statistiką: Lietuvoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 68 metai, moters – 79. Iš šio skaičiaus atimk savo amžių ir grubiai gausi skaičių metų, kurį tau dar liko gyventi. Ar… matai, koks mažas tas skaičius?? O gyvenimas toks Žemėje tik vienas. Praeitis vis tiek jau nebegrįš, nėra laiko, kurį dar galėtum jai skirti, nemanai? Išnaudok tą laiką protingai…
Neužmirštuolė, Lūšies III dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
