Galbūt reikėjo rašyti „dvasinei sveikatai“. Na bet pavadinimas atrodė gražiau, o be to – dėl dvasinės ir fizinės sveikatos ryšio abejonių kyla turbūt mažai kam. Taigi.
Gyvenimas bėga labai greitai, ir nespėsime įgyvendinti savų ir svetimų svajonių.
Aš nei laukiu mirties, nei drąsiai galvoju apie ją. Mirties aš bijau. Bet vis tik apie ją pagalvoju dažnai. Beveik kas dieną. Nežinau, kada šis įprotis susiformavo, bet jis yra su manimi jau kurį laiką. Be abejo, visi mes žinome, kad mirsime. Bet kiek iš mūsų suvokiame? Taip iš tiesų suvokiame?
Man niekas taip gerai nepadeda susidėti prioritetų gyvenime, kaip mąstymas iš gyvenimo pabaigos perspektyvos. Nekalbu apie atvejį, kai sakoma „reikia kiekvieną dieną gyventi taip lyg paskutinę“. Manau niekas ilgą laiką nepakeltų tokios įtampos. Nebūtinai dėl jaudulio ir baimės ar verkimo kur kamputyje, bet ir dėl bandymo nuveikti visko ko daugiau ir apšokti visus kampus. Taip gyvenant ta paskutinioji turbūt ilgai netruktų prisistatyti. Jau nekalbant apie tai, kad ši frazė siūlo ir ne visai apdairius veiksmus – mesti ant prekystalio visas santaupas, mesti darbą, mesti kaštoną į bendradarbį ir nusimesti kitus – tikrus ar įsivaizduojamus – pančius, kurių – vienokių ar kitokių – gali vis tik prireikti rytoj, kitą mėnesį ar dar ir vieną kitą dešimtmetį.
Taigi, tikiuosi vis tik aš gyventi ilgiau nei dar vieną dieną (iš kur tiek drąsos). Arba bent jau toks yra pagrindinis scenarijus. Bet nepamirštu, kad net ir tas „ilgesnis laikotarpis“ praeis labai greitai. Tai labai pravartu prisiminti, kai norisi atidėti kokią nors svajonę. Neprotingą svajonę, kuri normaliame gyvenime negalėtų būti prioritetas. Stambesniu mastu – išleisti santaupas buto pradinei įmokai ir išvažiuoti į ilgą kelionę. Žvelgiant paprasčiau – į „kada nors“ nukelti nuo mokyklos laikų puoselėtą (ir gal jau užgniaužtą) norą išmokti pinti vytelėmis, groti pianinu, nuvykti į Barseloną, ar laikyti žuvytes. Nes dabar daug svarbiau dar geriau išmokti dirbti exceliu („nes bendradarbis moka daugiau funkcijų“), išmokti fotoaparato funkcijas („nes draugė mokosi ir galbūt būtų visai įdomu“), nuvykti į Milaną („lyg ir neblogas miestas, be to pigiau, nes ten skrenda Ryanair’as“) ar įsigyti šešką („nes lyg ir visai mieli gyvūnai, be to madinga“). O kada vytelės? Pianinas? Barselona? Žuvytės? Kada nors…
Mirtis (t.y. mintys apie ją) labai padeda stengiantis susidoroti su baimėmis ir noru atidėti. Kai tik kyla pagunda kažką atidėlioti, visada stengiuosi pagalvoti iš gyvenimo pabaigos taško. Nes esamame momente problemos atrodo didelės ir neišsprendžiamos, pokyčiai neįmanomi, autoritetai gąsdina, užduotys neįveikiamos. Bet tada suprantu, kad gyvenimo linijoje tai tik taškelis.
Rodos, visiškai paprasti dalykai, bet kaip dažnai aš girdžiu žmones taip elgiantis. Pradedant savo mieląja mama, baigiant tolimais pažįstamais… Ir, deja, vis dar pačia manim. Renkantis kažką antrą ar trečią pagal gerumą, nes pirmajam „dar neatėjo laikas“… Kada jis ateis? Gyvenimas bėga labai greitai, ir nespėsime įgyvendinti savų ir svetimų svajonių. Kad tik savąsias spėtume…
Dar mirtis (t.y. mintys apie ją:) ) labai padeda stengiantis susidoroti su baimėmis ir noru atidėti. Kai tik kyla pagunda kažką atidėlioti, visada stengiuosi pagalvoti iš gyvenimo pabaigos taško. Nes esamame momente problemos atrodo didelės ir neišsprendžiamos, pokyčiai neįmanomi, autoritetai gąsdina, užduotys neįveikiamos. Bet tada suprantu, kad gyvenimo linijoje tai tik taškelis. Ir retrospektyviai viskas atrodys daug paprasčiau. O baimė suteikia momentą palengvėjimo, kad kažko nereikėjo imtis, bet už tą momentą paskui reikia labai daug sumokėti. Krentančia savigarba, tolesnėmis dvejonėmis ir mindžikavimu, nepasitenkinimu savimi ir (o kaipgi) kitais… Bet tada pamąstau, kad kai jau teks mirti, už nemalonumą žinoti, kad negalėjau, nemaloniau bus nežinoti, ar galėjau. Ir ryžto atsiranda.
„Memento mori“ kažkuriame amžiuje kažkurio ordino vienuoliai sakydavo viens kitam prasilenkdami vienuolyne. Žinoma, kiek kitokiam kontekste, t.y. – prisimink, kad mirsi ir elkis dorai, nes kitaip gali tekti linksmai sau nusiridenti į puodą smalos. Šiais laikais taip nieks nesako, ir gerai. Bet aš kartais pagalvoju, gal vis tik reiktų kur nors, smulkiom raidelėm, išsitatuiruoti šią frazę…
Linkiu sau ir jums visiems svajoti, gyventi SAVO gyvenimą ir gyventi DABAR.
Su meile, smėlio kopa.
Smėlio Kopa, Lūšies III dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
Keista, kai žiūriu filmus ar skaitau straipsnius, kad susidūrę su mirtimi žmonės nusprendžia padaryti tai ką atidėliojo ir ko troško, pradėjo gyventi sau. Kai galvoju, ką aš daryčiau, sužinojus mirties datą, …. ateina mintis , kad tikrai ne tai, nes neprivalgei, neprilaižysi, o vaikam tie pinigai labiau reikalingi, lai jie pasidžiaugia ir įgyvendina savo norus ir svajones kol jauni,. Kai jaunas , visko norisi , bet neturi pinigų, o kai jau turi pinigų – tai jau pasirodo nėra laiko 😉 Gal aš neteisi, bet dabar man taip atrodo