Sakoma, kad meilė akla. Bet ar taip iš tikrųjų yra? Iš tiesų niekas pasaulyje nėra toks akylas kaip meilė. Akla yra ne meilė, aklas yra prisirišimas. Prisirišimas yra karštligiško poreikio būsena, kurią sukelia klaidingas įsitikinimas, kad tas ar kitas žmogus ar daiktas yra būtina laimės sąlyga.
Ar turi žmonių ar daiktų, be kurių, esi klaidingai įsitikinęs, tavo laimė neįmanoma? Jei taip, nedelsdamas sudaryk jų sąrašą, kurį mes panagrinėsime ir išsiaiškinsime, kaip konkrečiai kiekvienas iš tų daiktų ar žmonių aptemdo tavo suvokimą.
Įsivaizduok politiką, įsitikinusį, kad nebus laimingas, kol nepasieks politinės karjeros viršūnės. Poreikis valdyti atbukina jo jautrumą kitiems gyvenimo aspektams. Jis vargiai atranda laiko savo šeimai ir draugams. Visus žmones ima vertinti pagal tai, ar jie kelia grėsmę, ar gali padėti jo politinei karjerai. O tuos, kurie nėra nei pavojingi, nei naudingi, paprasčiausiai ignoruoja. Jei, be valdžios troškimo, tas žmogus turi ir kitų prisirišimo objektų, kaip antai seksas ar pinigai, vargšelio sąmonė ir pojūčiai yra taip okupuoti, kad galima laikyti jį aklu.
Tai mato ir supranta visi, išskyrus aptariamąjį personažą. To žmogaus aklumas, neleisdamas jam patirti tiesos, gėrio ir grožio, sykiu jam neleidžia pažinti ir Atpirkėjo.
Dabar įsivaizduok save besiklausantį orkestro, kurio būgno garsas yra toks stiprus, kad nebegirdėti jokių kitų instrumentų. Tuo tarpu, norint patirti visą simfonijos grožį, būtina girdėti kiekvieną orkestro instrumentą.
Norint mylėti, reikia būti jautriam kiekvieno aplink tave esančio daikto ir žmogaus grožiui bei unikalumui.
Vargu, ar galima sakyti, kad žmogus myli, jei jis net nepastebi, kad meilės verti visi be išimties. O jei jis pastebi vertus meilės tik keletą žmonių, o kitus ignoruoja, jo jausmas anaiptol nėra meilė.
Nes meilė neišskiria nė vieno, ji apima gyvenimo visumą, ji girdi visą simfoniją, o ne vieno ar kito muzikos instrumento skleidžiamus garsus.
Mūsų juslės, kūno organų audiniai nuolatos gauna daug informacijos, kuri skverbte skverbiasi iš mus supančio pasaulio. Tik maža šios informacijos dalis pasiekia tavo sąmonę.
Dabar sustabdyk savo apmąstymus ir įsivaizduok, kaip tavo prisirišimai suprimityvina gyvenimo simfoniją ne mažiau, nei politiko valdžios troškimas ar verslininko pinigų troškimas sumenkina jų galimybes girdėti gyvenimo melodijos polifoniškumą.
Galima į visa tai pažvelgti ir kiek kitaip.
Mūsų juslės, kūno organų audiniai nuolatos gauna daug informacijos, kuri skverbte skverbiasi iš mus supančio pasaulio.
Tik maža šios informacijos dalis pasiekia tavo sąmonę. Tai tarytum didžiulis iš visos šalies į Prezidentūrą plūstantis korespondencijos srautas, kurio tik maža dalelė patenka prezidentui į rankas. Prezidentūros tarnyba daug informacijos atsijoja ir apdoroja.
Informaciją ribojantys filtrai
Kas nusprendžia, kokia informacija iš bendro srauto pasieks tavo sąmonę? Tai atlieka trys filtrai: tavo prisirišimai, įsitikinimai ir baimės.
1. Tavo prisirišimai. Savo žvilgsnį tu neišvengiamai kreipsi ten, iš kur gali tikėtis grėsmės arba paramos savųjų prisirišimų atžvilgiu, o visai kitai informacijai atsuksi nugarą.
Visa kita tavęs nedomins lygiai taip pat, kaip godaus verslininko nedomina niekas, kas nesusiję su pinigais.
2. Tavo įsitikinimai. Pažvelk į fanatiką, kuris pastebi tik tai, kas atitinka jo įsitikinimus, o visa, kas kelia grėsmę jų tvirtumui, jo juslės paprasčiausiai užblokuoja, ir suprasi, kokį poveikį tau daro tavo įsitikinimai.
3. Galiausiai tavo baimės. Jei žinotum, kad už savaitės tau bus įvykdytas mirties nuosprendis, ši mintis taip užvaldytų tavo sąmonę, kad vargu ar pastebėtum, kas vyksta aplinkui. Štai, kokia galinga yra baimė.
Šie trys filtrai prie vienų dalykų tiesiog prikausto tavo dėmesį, o kitus įpratina ignoruoti.
4. Tu klaidingai manai, kad:
a) tavo baimės apsaugo tave;
b) tavo įsitikinimai sudaro tavo asmenybės pamatą;
c) tavo prisirišimai suteikia tau gyvenimo džiaugsmą ir saugumą.
Tu nesugebi suvokti, kad visa tai – tik širma, skirianti tave nuo tikrosios gyvenimo simfonijos. Be abejo, kiekvieno gyvenimo simfonijos sąskambio sąmoningai išgirsti neįmanoma.
Tačiau, jei tavo dvasia prie nieko neprisirišusi, o juslės neužblokuotos, vadinasi tu suvoki daiktus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, bei bendrauji su tikrove ir taip pats tampi harmoningos visatos simfonijos dalimi. Teisingas santykis su tikrove leidžia pažinti meilės prigimtį, o tai padeda suvokti ir priimti Dievą.
Žinok, tu matai žmones ir daiktus ne tokius, kokie jie yra, bet koks esi tu pats.
Jei nori pasaulį išvysti tokį, koks jis yra, turi atkreipti dėmesį į savo prisirišimus ir baimes, kurias tie prisirišimai skatina. Nes būtent, prisirišimai ir baimės nusprendžia, ką, žvelgdamas į pasaulį, tu pastebi, o kas lieka nuo tavęs paslėpta. Tai, ką pastebi, pritraukia tavo dėmesį. Tavo žvilgsnis yra atrenkantis, todėl susikuri netikrą tave supančių žmonių ir daiktų vaizdą.
Kuo ilgiau gyveni turėdamas šią iškreiptą tikrovės viziją, tuo labiau įsitikini, kad tai vienintelis teisingas pasaulėvaizdis, nes tavo prisirišimai ir baimės nuolatos apdoroja į tave srūvančią informaciją taip, kad šis įsitikinimas stiprėtų.
Pasirodo, tavo įsitikinimams pamatą suteikia būtent tavo sustabarėjęs, nekintantis požiūris į nuolatos judančią ir besikeičiančią tikrovę. Kaip matai, tavo susikurtoji vizija nėra realus pasaulis, kurį galėtum priimti su meile ir pasitikėjimu. Tik, kai atsikratysi savo klaidingų įsitikinimų, kylančių iš baimių ir prisirišimų, tik tuomet išsilaisvinsi iš nejautrumo, kuris padaro tave kurčią ir aklą tiek pasauliui, tiek sau pačiam.
Anthony de Mello (psichoterapeutas, kunigas). Kvietimas mylėti.
Paruošė Egidijus C.
Yes.Teisybe, patinka.