Ar tikrai žmonių, kurie įsivaizduoja ir mielai tvirtina esantys kiek aukščiau negu vidurkis, savivertė tokia gera?
Jeigu taip, tai kaip tada paaiškinti absurdišką poreikį turėti vis didesnius, greitesnius, prabangesnius automobilius negu būtina? O kai juos įsigyjame, iš kur tas nenumaldomas noras juos demonstruoti ir lėkti greičiau, negu leidžiama? Kaip paaiškinti mados vaikymąsi, dėl kurio beveik naujas drabužis staiga ima atrodyti pasenęs? Ir kas mus įtikina, kad kasmet turim pirkti naujus drabužius? Kaip paaiškinti poreikį kaupti didžiausias nereikalingų daiktų krūvas? Nebent kaip visų mums, vartotojams, savivertę kutenančių meilikavimų rezultatą: „nes jūs to verti“, „kur tik norit, kada tik norit“…
Ar be šių pataikavimų daugiau neturime kuo patenkinti savo ego? Ar esam tokie silpni, kad neįstengiam apsiginti nuo išvaizdos, jaunystės, lieknumo diktatūros, kurią primeta žurnalai ir regimybės pardavėjai? Ar esam tokie persismelkę savim, kad nepastebim, kaip lengvai įlendam į tuos griozdiškus spąstus?
Ar be šių pataikavimų daugiau neturime kuo patenkinti savo ego? Ar esam tokie silpni, kad neįstengiam apsiginti nuo išvaizdos, jaunystės, lieknumo diktatūros, kurią primeta žurnalai ir regimybės pardavėjai?
Jei tikėsim filosofais, sociologais ir kitais politologais, mes pamažu dūstam prislėgti savo ego. Šiais laikais vis didėjantis asmenybės individualizmas įstums į dar didesnę tinginystę, nepilietiškumą, aplaidumą, nuolaidžiavimą sau. O gal savivertė tėra egoizmas ir egocentriškumas? Narcisizmas? Šalutinis produktas neatsakingos visuomenės, kuri žiaurumu arba melagystėmis ugdo ištisas gretas individų, įsitikinusių, kad išgyvens tik tada, jeigu jų vertė bus didesnė negu kitų? Tuomet savivertės aukštinimas pavirstų „aš“ kultu, pamynus altruistines vertybes, kurios būtinos bet kokios visuomenės gyvenimui.
Ši kritika anaiptol nenauja. Perdėtas rūpinimasis savimi visada buvo laikomas kenksmingu ir asmenybei, ir visuomenei. Prisiminkim Pascalį: „Aš yra vertas neapykantos“. Arba Kantą: „Meilė sau yra viso blogio šaltinis, nors ne visada dėl jo kalta.“
Tad ar reikia pamiršti savo ego? Ar visus savivertės apmąstymus, mėginimus ją puoselėti, gerinti, ugdyti turėtume laikyti kenksmingais?
Savivertė ar „aš“ manija? „Jei apie save per daug galvojat, vadinasi, galvojat blogai.“ Gal iš tiesų pernelyg rūpinamės savo menkutėmis asmenybėmis. O gal tiesiog nemokam nustatyti gero santykio su savimi…
O dar svarbu tai, kad dabar milžiniška mūsų asmeninių išteklių dalis skiriama savęs kūrimui ir rūpinimuisi savimi. Visuomenėje, kur įvaizdis tapo itin svarbus, neįmanoma apie save negalvoti. Ir štai koks rezultatas: mūsų ego, tiesą sakant, išpampo, virto visur esančiu, prisikimšo nesveiko maisto ir tapo nuo jo priklausomas. Tikrai ne atsitiktinis dalykas, kad mitybos sutrikimai – bulimija ir anoreksija – yra labai glaudžiai susiję su savivertės problemomis. Kyla pagunda dar labiau išplėtoti šią paralelę: esama autobulimijos, ego išsipūtimo, kai žmogus prisipildo savimi, o paskui save išvemia; dar dažnai pasitaiko autoanoreksijos atvejų, kai žmogus apsišarvuoja askeze ir stygium, mano, kad save ignoruodamas ir blogai su savim elgdamasis auga ir stiprėja. Tuščios kančios, neišmokančios nieko kito, tik dar labiau kentėti ir išmaniau save bausti…
Visur esantis ego – nesveikuojantis ego. Išeitis – ne galvoti apie save mažiau, o galvoti kitaip.
Christophe André. Netobuli, laisvi ir laimingi.
Paruošė Igor R. ir Janina D.
