Visada gali rasti geresnę vietą, geresnį vaizdą, geresnę progą – restorane, kine, net kalno viršūnėje. Esu šios srities specialistas. Stovėjau ir mąsčiau. Kambarys greta man skirtojo buvo neužimtas. Ar tai atsitiktinumas? Gal jis jaukesnis, gal ten geriau jausčiausi, gal kaip tik jis man skirtas ir niekam kitam!? Iš tiesų ten buvo vienu langu ir viena lova daugiau, tik gal stalas ne taip vykusiai pastatytas kaip manajame. Kadangi čia stovėjo dvi lovos, reikėjo išbandyti abi, kurioje būtų patogiau miegoti. Aš bandžiau, vaikščiojau iš vieno kambario į kitą ir svarsčiau trūkumus bei pranašumus. Ėjau ten ir šen, kartais atrodė, kad geriau aname, o netrukus – kad kitame, kartais jau buvau beveik tuo tikras, kitą akimirką vėl abejojau. Savo lagaminą tampiau iš vienos vietos į kitą. Buvau iš vieno kambario į kitą besiblaškantis keliauninkas, bėgiojantis ten ir atgal. Situacija pasirodė jau ne juokinga, o tiesiog beviltiška.
Kai nuvargęs nuo tokios sunkios geresnės lovos medžioklės kritau į vieną iš jų, staiga pamačiau kažkokį žmogų, su pašaipa kraipantį galvą. Man pasidarė nesmagu, nors tai buvo tik nuo sienos į mane žvelgiantis veidas. „Nagi atsipalaiduok pagaliau! – prabilo barzdotasis. – Palengvink sau gyvenimą. Jei kas tau duoda raktą į delną, tai ir imk. Nesipriešink, priimk visa, kas vyksta. O gal tu nori visada ir viską iš anksto žinoti, kas yra geriausia? Savo paties, taip pat ir kitų, pasirinkimu galiausiai imsi abejoti. Taigi neabejok – ir pagaliau nurimk!”
Ką turėjau daryti? Pasilikau man nurodytame kambaryje ir kritau į lovą, bet negalėjau užmigti. Užsimerkiau ir mėgavausi palaiminga laisve, kad nieko nereikia spręsti. Ėmiau juoktis pats iš savęs. Juk gavau pamoką. Ir aš nusprendžiau paklusti.
Peter Seewald.
Paruošė Janina D.
