Prarandame begalę laiko jaudindamiesi dėl to, kas žmonės nėra, užuot geriau susitelkę ties tuo, kas jie yra. Labai keista, kaip greitai gali būti nubraukiami visi geri žmogaus bruožai, vieną kartą jam supykdžius mus ar atsisakius keistis. Kodėl gi mums nenustojus niurzgėti dėl kažko blogo ir būti dėkingiems už gerą?
Kai aš atpažįstu ir susitelkiu ties kažkieno gerosiomis savybėmis, aš leidžiu, kad tas gerumas laimintų mane. Jei aš niekada nuoširdžiai negirsiu kito žmogaus dosnumo ar gerumo, man asmeniškai iš tų savybių nebus jokios naudos. Visa, ką matysiu, bus žmogaus kaprizai ir užsispyrimas. Kad pamatytume kitame tyrumą, privalome patys būti tyri. Turėtume žvelgti tyros širdies akimis.
Kai kito žmogaus pyktis mane suerzina, tai nutinka dėl mano paties nesusivaldymo. Kito žmogaus pyktis supykdo mane. Mus valdo ta pati savybė. Kai susitelkiu ties kito žmogaus geromis savybėmis, laiminu save, kai susitelkiu ties kito klaidomis, prakeikiu save.
Mike Mason.
Paruošė Janina D.
Svarbiausia, kuo zmogus nori buti.
Blogai kai aplinkiniai nepriima žmogaus tokio, koks jis yra 🙁 Bet tikra tragedija tame, kad daugybė žmonių patys savęs nepriima tokių, kokie jie iš ties yra 🙁 Vietoje to bandydami vaidinti "teigiamus socialinius vaidmenis". Realus žmogaus augimas ir teigiami pokyčiai galimi tik tada kai jis gyvena santarvėje pats su savimi tokiu koks jis yra iš tiesų. Kitaip viskas statoma ant "kreivų pamatų", o gyvenimas vyksta daugiau ar mažiau kreivų veidrodžių karalystėje 🙁
Jie nori buti kitais del to, kad patys nezino kuo nori buti. Jei zinotu Savo misija gyvenime, jiems tas gyvenimas butu pilnas prasmes ir nesuvaidintas. Antraip jiems reikia rastis ne gyvenime, o Holivude ir vaidinti kitus ir kitu
tikslus bei gyvenimus.