Žinoma, reikia suprasti, kas yra meilė sau. Tai nėra meilė plėšraus žvėries, kuriam atrodo, kad viskas aplinkui skirta jam, kuris kiekvieną žmogų regi kaip galimą grobį, visas aplinkybes vertina tik savo paties – savo naudos, pasitenkinimo ir t.t. – atžvilgiu. Meilė sau – tai kur kas daugiau. Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki. Kalbu apie didesnį gėrį, o ne apie didelį jo kiekį.
Mylimiems žmonėms linkime pačių aukščiausių, pačių šviesiausių, džiaugsmingiausių dalykų. Nelinkime labai daug menko, priblėsusio džiaugsmo; linkime taip augti, kad jiems tektų didis džiaugsmas, kad lydėtų gyvenimo pilnatvė. Štai tokiu atžvilgiu reikia mokėti mylėti ir save.
Vienas dalykas mums labai kliudo mylėti save: kai kas mums kelia pasibjaurėjimą, nepatinka, dėl kai ko būna gėda. Jeigu norime save mylėti kūrybiškai, taip, kad iš tiesų taptume žmogumi tikrąja prasme, įgyvendintume visas savo galimybes, turime priimti, tegu ir laikinai, visa, kas mumyse yra, nemėgindami rinkti, kas gera ar patrauklu, – visa, nieko nepalikdami nuošalyje.
Vienas dalykas mums labai kliudo mylėti save: kai kas mums kelia pasibjaurėjimą, nepatinka, dėl kai ko būna gėda.
Kristus viename iš savo palyginimų kalba savo mokiniams, manantiems, kad reikia išplėšti blogį ir liks tik gėris: ne, kviečius ir piktžoles žmonės palieka lauke augti kartu, kol bus galima juos aiškiai atskirti, kitaip, panorėję išrauti piktžoles, būtinai išrausite ir kviečius (Mt 13, 24-30).
Taip esti ir su mumis. Kartais turime savybių, kurios savaime nėra labai geros, tačiau jos – vienintelė mūsų gyvenimo atrama.
Koks puikus paprastos, suprantamos ir visybiškos psichologijos įvaizdis; nuo jos galima „atsispirti“ ir ateiti iki gyvenimo pilnatvės, nedraskant asmenybės į geras ir blogas dalis, gerus ir blogus jausmus, gerus ir blogus norus, tačiau priimant save, žmones, pasaulį visą, „be jokių liekanų“… Ir šis paprastumas netrukdo gelmei ir mistiškumui.
Gydyti gyvenimu. Aleksandro Alekseičiko intensyvus terapinis gyvenimas. Sudarytojas Rimantas Kočiūnas.
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.
