Paplekšnojimas per petį, rankos paglostymas – tai, rodos, savaime suprantami kasdieniai nereikšmingi veiksmai, kuriuos atlieka mūsų nuostabiosios rankos.
Mokslininkas Dacheris Keltneris, daug metų tyrinėjęs prisilietimo reikšmę, teigia, jog paprastas prisilietimas yra daug svarbesnis nei mes kada galėjome ir pagalvoti: jis yra pirminė mūsų kalba ir būdas išreikšti gailestingumą.
Pastarųjų metų tyrimai atskleidė, jog prisilietimas teikia neįtikėtinai didelę naudą fizinei ir emocinei sveikatai. Tai rodo, jog prisilietimas iš tiesų yra labai svarbus žmonių bendravimui, ryšių užmezgimui ir sveikatai.
Tyrimo, kuriam vadovavo studentas (dabar jau – profesorius) Mattas Hetensteinas metu, buvo aiškinamasi, ar žmonės gali aiškiai išreikšti užuojautą per prisilietimą.
Eksperimento metu laboratorijoje buvo pastatyta pertvara, kuri skyrė du dalyvius. Vienas iš tiriamųjų (1) laikė ranką iškišęs per sieną ir turėjo laukti. Kitam asmeniui (2) buvo duotas emocijų sąrašas, kurias jis turėjo išreikšti vienos sekundės prisilietimu laukiančiajam (1) asmeniui. O šis asmuo turėjo spėti, kokią emociją jam bandoma išreikšti.
Tyrimo išvados parodė, kad Anglijoje du draugai vienas kitą nė karto nepalietė per visą stebėjimo laiką. Amerikoje, pagauti entuziazmo, draugai palietė vienas kitą du kartus. Tačiau Prancūzijoje viskas kitaip – 110 prisilietimų per valandą. O Puerto Rike – net 180!
Atsižvelgiant į tai, kiek emocijų sąraše buvo pateikta, galimybė atspėti atsitiktinai buvo tik 8 proc. Tačiau įdomu tai, kad užuojautą dalyviai atspėjo 60 proc. tikslumu, o dėkingumą, pyktį, meilę, baimę – 50 proc. tikslumu.
Tyrime dalyvavo abiejų lyčių poros. Išryškėjo jų skirtumai: kai moteris bandė vyrui perteikti pyktį – jis nė karto neatspėjo bandomos parodyti emocijos – vyras visiškai nesuvokė, ką moteris nori pasakyti. Visiškai analogiška buvo moterų reakcija, kai vyrai bandė prisilietimu išreikšti užuojautą – jos visiškai to nesuprato.
Tačiau šis eksperimentas ne tik tikina, kad „vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros“. Jis taip pat rodo, kad prisilietimas išreiškia užjautimą, buvimą žmogumi.
Kito eksperimento metu netgi buvo nustatyta, jog atskirti meilės, dėkingumo ir užuojautos emocijas iš prisilietimo žmonėms sekasi daug geriau nei iš veido išraiškų ar bendravimo žodžiais.
Prisiliesti – tai suteikti gyvenimą
Deja, nemažai vakarietiškų kultūrų prisilietimus nuvertina; etologai labiausiai tai pastebi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Beždžionės praleidžia apie 10-20% savo laiko, išskyrus laiką, kai miega, viena kitą kasinėdamos. Keliaujant po pasaulį matyti, jog ne tik jos, bet ir žmonės praleidžia daug laiko tiesiogiai kontaktuodami vienas su kitu. Amerikiečiai tai daro daug mažiau.
Psichologas Sidney‘is Jourardas 1960 m. atliko tyrimą, kurio metu stebėjo draugų pokalbius skirtingų pasaulio šalių kavinėse. Kiekvienoje šalyje pokalbiai buvo stebimi tiek pat laiko.
Tyrimo išvados parodė, kad Anglijoje du draugai vienas kitą nė karto nepalietė per visą stebėjimo laiką. Amerikoje, pagauti entuziazmo, draugai palietė vienas kitą du kartus. Tačiau Prancūzijoje viskas kitaip – 110 prisilietimų per valandą. O Puerto Rike – net 180!
Aišku, yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės nelinkę liesti kitų, ypač tokioje šaltoje visuomenėje kaip mūsų. Tačiau kitas tyrimas rodo, ką mes prarandame, kai per daug vengiame kitus liesti.
Prisilietimų nauda jaučiama nuo pat gimimo
Mokslininkė Tiffany Field ištyrė, jog neišnešioti naujagimiai, kurie buvo liečiami 5-10 dienų po tris kartus per parą po 15 min., priaugo 47% daugiau svorio negu kiti neišnešioti naujagimiai, kurie gavo įprastą medicinį gydymą.
Profesoriai Darlene Francis ir Michaelas Meaney‘is analogišką rezultatą gavo tirdami žiurkes: jaunikliai, kuriuos motinos laižė ir mylavo, užaugo ramesni, atsparesni stresui ir turintys stipresnę imuninę sistemą. Šis tyrimas atskleidė, kodėl istoriškai daugybė našlaičių iš vaikų namų yra mažesnio nei normalaus ūgio ir svorio ir turi elgesio problemų. Michelangelas sakė: „Liesti – tai suteikti gyvybę“. Jis buvo visiškai teisus.
Anot neurologo Edmundo Rollso, prisilietimas suaktyvina orbitofrontalinę smegenų žievę, kuri yra atsakinga už atpildo ir užuojautos jausmus.
Taip pat žinome, kad prisilietimas kuria bendrystės ryšius ir stiprina primatų tarpusavio bendradarbiavimą – šie tai stiprina vienas kitą blusinėdami.
Yra atlikta tyrimų, kurie rodo, jog prisilietimas mums yra saugumo ir pasitikėjimo ženklas, veikia raminančiai ir šalina širdies ir kraujagyslių įtampą. Prisilietimas suaktyvina nervą, kuris yra atsakingas už užuojautą ir taip pat gali aktyvuoti „meilės hormono“ oksitocino išsiskyrimą.
Jimas Coanas ir Richardas Davidsonas atliko tyrimą, kuriame magnetinio rezonanso metu stebint smegenis tiriamieji gaudavo skausmingą baltojo triukšmo smūgį. Įprastai eksperimento dalyvių smegenyse buvo aktyvuojamos sritys atsakingos už grėsmę ir stresą, tačiau, jei tuo metu ranką laikydavo ir glostydavo mylimas žmogus, tokios reakcijos nebūdavo. Prisilietimas grėsmę tarsi išjungdavo.
Lytėjimas gali turėti įtakos netgi ekonomikai – skatindamas dosnumą ir pasitikėjimą. Psichologas Robertas Kurzbanas darė eksperimentą, kuriame vyko žaidimas „Kalinio dilema“. Jo metu žaidėjai galėjo rinktis – kooperuotis ar kovoti prieš kitą žaidėją dėl tam tikros pinigų sumos. Prieš žaidimą tyrėjas švelniai patapšnojo kai kurių dalyvių pečius, ir tai padarė labai didelę įtaką – būtent tie žmonės žaidimo metu buvo labiau linkę bendradarbiauti ir dalintis su kitais.
Prisilietimų nauda gali atsiskleisti netikėčiausiose situacijose: vieno tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad NBA komandos, kurių žaidėjai vienas kitą paliečia, laimi daugiau rungtynių.
Prisilietimų terapija
Visi šie tyrimų rezultatai perša išvadą, jog lietimas galėtų būti naudojamas kaip terapija.
Galbūt „prisilietimų terapija“ arba „masažo terapija“ skamba tik kaip keista Berkeley‘o universiteto idėja, tačiau ji pagrįsta mokslu. Terapija naudinga ne tik mūsų raumenims, tačiau ir visai fizinei ir psichinei sveikatai.
Lietimas galėtų būti naudojamas ir medicinoje. Pavyzdžiui, tyrimai parodė, jog žmonės sergantys Alzheimerio liga daug greičiau atsipalaiduoja, lengviau mezga emocinius ryšius ir mažiau serga depresija, jei yra liečiami.
Tiffany Field nustatė, jog masažo terapija sumažina besilaukiančių moterų skausmus ir palengvina priešgimdyminės depresijos simptomus tiek moterims, tiek jų sutuoktiniams. Taip pat prisilietimas netgi gali padėti išsaugoti mūsų gyvybę: gydytojo žvilgsnis ir paplekšnojimas per petį gali padidinti sunkiomis ligomis sergančių žmonių išgyvenimo tikimybę.
Dėmesio, mokytojai: prancūzų psichologas Nicolas Gueguenas išsiaiškino, jog jei mokytojas draugiškai paplekšnoja mokiniui per petį, mokinio drąsa kalbėti klasėje gali išaugti tris kartus. Analogiška situacija su bibliotekininkais. Jei bibliotekos darbuotojas paplekšnoja mokinio, bevartančio knygą, ranką, mokinys labiau mėgsta tą biblioteką ir yra linkęs dažniau joje lankytis.
Prisilietimas taip pat gali būti naudojamas kaip terapinė priemonė padėti patiems „sunkiausiems“ vaikams: Tiffany Field tyrimai rodo, jog vaikai, sergantys autizmu, priešingai nei buvo manyta anksčiau, iš tiesų mėgsta, kai tėvai ar gydytojai juos masažuoja.
Aišku, tai visiškai nereiškia, kad turėtume pradėti grabinėti savo kaimyną ar bandyti įsiveržti į kiekvieno šalia esančio asmeninę erdvę. Visi šie tyrimai parodė tai, kad mums reikia paties elementariausio fizinio kontakto su kitais žmonėmis. Jei tai neigsime, mes atimsime iš savęs vieną didžiausių gyvenimo džiaugsmų ir paguodų.
Šaltinis: Hands-on Research: The Science of Touch. Dacher Keltner.
Iš anglų k. vertė Irena L., redagavo Emilija S.
Tikrai,prisilietimas labai svarbus.Šiaurietiškose šalyse,tame tarpe ir Lietuvoj tarp žmonių jo trūksta…