Tenka susidurti su nuostata, kad meilė sau suvokiama kaip visko sau leidimas. Tarkim neleisdavai sau pietauti restorane, tai jei jau pamilai save labiau – imi sau tai leisti. Tokia nuostata didžia dalimi siejasi su savęs užgniaužimu, t.y. toks žmogus nuo pat pradžių nemyli savęs. Jei imsi viską sau leisti, nieko doro iš to neišeis. Kaip sakė Laodzi: „Nėra nieko blogiau už nežabotus norus“. Išeina, kad meilė sau nėra nei visko sau leidimas, nei savęs užgniaužimas daug ko sau neleidžiant. Meilė yra kažkur per vidurį tarp šių dviejų polių. Mylėdamas aš disciplinuoju save ir tam tikrus dalykus leidžiu, o tam tikrų neleidžiu. Visgi, čia svarbus ne tiek objekto klausimas (pvz. narkotikų, kompiuterinių žaidimų, alkoholio, šokolado), kiek saiko. Tinkamas kiekis narkotikų tinkamu laiku yra vadinamas narkoze, o per didelis kiekis šokolado nuolat veda į nutukimą ir tuščią piniginę. Mylėti save – tai laikytis saiko? Greičiausiai, taip.
E. Fromm „Meilės menas“ (2007). E. van Deurzen „Everyday Mysteries. Existential Dimensions of Psychotherapy“ (1997). „Žodžiai sielai“ sud. I. Seidenstricker (2008).
Paruošė Greta J.
