Viena psichologė man sakė, kad perdegimas – tai būsena, kuomet net paprastas arbatos puodėlio pakėlimas prie lūpų prilygsta kopimui į Everestą. Tai yra baisus nusidirbimas, pervargimas ir išsekimas, kai niekas nebeteikia džiaugsmo, viskas atrodo beprotiškai sunku, nesuvokiamai greita ir ši būsena tęsiasi ilgą laiką.
Mes gyvename toksiškoje, persidirbimą glamūrizuojančioje kultūroje, kuri skatina žmones dirbti ne mažiau, o daugiau, siekti aukščiau, trokšti labiau, bet, žinoma, tik ne to, kas iš tiesų gerai mūsų sieloms ir kūnams
Perdegimo sindromas yra taip plačiai paplitęs, jog Pasaulio Sveikatos Organizacija įtraukė jį į oficialių diagnozių sąrašą. Švedijoje dėl perdegimo netgi galima pasiimti laisvų dienų, tačiau Lietuvoje informacijos apie degančią tūkstantmečio kartą nėra daug. Įdomu tai, jog šis sindromas yra būtent persidirbimo diagnozė. PSO teigia, kad perdegimas yra sukeltas lėtinio streso darbo vietoje ir jam būdingi trys bruožai:
- Pervargimas ir energijos nebuvimas
- Padidėjęs cinizmas, beprasmybės pojūtis darbe
- Sumažėjęs profesinis aktyvumas
Bėda ta, jog ištikus perdegimui, kelių dienų atostogų jau nebepakanka. Didžiulė mano kartos bėda, jog mes nesugebam sistemingai atostogauti. Savaitgaliai? Ne, negirdėjom. Iki trisdešimties, savaitgalius praleisdavau arba dirbdama, arba tūsindama. Nuo trisdešimties, kaip standartinė lietuvė, pasijutau per sena tūsint ir pradėjau vien tik dirbti. Dar vienas projekčiukas, dar viena fotosesija, dar viena konferencija, kurioje būtinai turiu pakalbėti, dar vienas aktyvistinis tikslas vardan visuomenės, o kur dar darbas ir mokslai su, žinoma, pirmūnės etikete. Viskas turi būti ne bet kaip, o tobuliausia, ypatingiausia, išskirtiniausia, tad tenka sėdėti per naktis. O kur dar visi tie renginiai, į kuriuos BŪ-TI-NAI reikia nueiti, spektakliai/koncertai/filmai apie kuriuos VISI kalba, A MUST READ knygos ir t.t.. Pati darbo kultūra pasižymi Tokiu toksiškumu, jog šiandien workation – darbo ir atostogų hibridas – mums skamba kaip normalus ir net džiuginantis dalykas. Nors tiesą sakant, būtent tokios „atostogos“ ir yra labiausiai paplitusios: su neišjungtais darbiniais emailais, skambučiais, pasėdėjimais prie kompo, projektų pribaigimais ir t.t. Ypač juokinga, kai cool kompanijos darbą pristato kaip „mes čia esame šeima“. Say what? Ne ačiū, darbas yra darbas, o šeima yra šeima. Bet, kadangi intymų ryšį palaikyti darosi vis sunkiau, visada yra variantas susituokti su savo darboviete.
Žmogaus dvasiai labai tinka tiesiog nieko neveikti, nuobodžiauti, žiūrėti į gamtos peizažą, medituoti. Neveltui Buda ilgai sėdėjo po medžiu ir nieko neveikė (išoriškai), kol nušvito. O mes tikimės nušvisti, nesugebėdami net dešimt minučių pasėdėti ramiai vienoje vietoje niekaip savęs nedistraktindami.
Perdegimas yra ir pasekmė to, jog buvome užauginti su idėjomis, jog galime viską, kad tereikia sekti paskui savo širdį ir tada niekada nereikės dirbti, jog kiekvienas gali sukurti vienaragį, jog yra tieeeeeek daug galimybių, tiek daug ką būtinai privalome nuveikti, kur suspėti, ką patirti. Galiausiai, žinoma, atsitrenkiame į savo baigtinumą ir tenka priimti, jog shit, didžiosios daugumos dalykų, kuriuos galvojome, jog tikrai spėsim padaryti, nespėsim. Štai šioje vietoje žmones krenta nuo depresijos, apatijos ir perdegimo arba dar stipriau panyra į darboholizmą, kuris yra legitimi, visuomenėje priimtina priklausomybė, leidžianti pasislėpti nuo savo emocijų, traumų, intymumo baimės, nesėkmingų sprendimų ir tuščio, besielio gyvenimo. Mano aplinkoje vis daugėja perdegusių žmonių. Dažnai tai tos ypač spindinčios, „viską spėjančios“, „wow, kiek ji visko padaro“ asmenybės, ieškančios darbe to, ko ten visiškai nereiktų ieškoti – vidinės pilnatvės. Nuobodžiuose, korporaciniuose darbuose netgi tampa įprasta, kad dalis žmonių dar papildomai dirba, nes papildomi darbai suteikia prasmę, be kurios jie jaustųsi, kad yra visiškai eksplotuojami. Tad patys „sėkmingiausieji“ dar daro kažką kūrybiško papildomai, po darbo.
Vienas baisesnių dalykų yra matyti perdegusį žmogų – be emocijų, pervargusį, neįkvėptą, niekuo nebepradžiuginamą, bejausmį. Panašu į depresiją, tačiau perdegimas – tai darbo sukelta depresija. Depresija dar kartais vadinamas gilaus, visaapimančio poilsio poreikis (deep rest), kai žmogus tiesiog nebegali daugiau apsimesti, kad viskas yra gerai, kad jis – labai fainas ir sėkmingas žmogeliukas, kuris viską suspės padaryti. Užslopintos emocijos taip prislegia, jog tenka sustoti nuo neišjaustų jausmų svorio, panirti į gilų ne judrumą. Ir tokie ne judrumo etapai mums tiesiog gyvybiškai būtini!
Bet mes gyvename toksiškoje, persidirbimą glamūrizuojančioje kultūroje, kuri skatina žmones dirbti ne mažiau, o daugiau, siekti aukščiau, trokšti labiau, bet, žinoma, tik ne to, kas iš tiesų gerai mūsų sieloms ir kūnams. Netgi wellness kultūra, vadinamasis „rūpinimasis savimi“ gali būti persmelktas perdegimą skatinančių idėjų. Žmogaus dvasiai labai tinka tiesiog nieko neveikti, nuobodžiauti, žiūrėti į gamtos peizažą, medituoti. Ne veltui Buda ilgai sėdėjo po medžiu ir nieko neveikė (išoriškai), kol nušvito. O mes tikimės nušvisti, nesugebėdami net dešimt minučių pasėdėti ramiai vienoje vietoje niekaip savęs nedistraktindami.
Kažkada mane labai sukrėtė perskaityta istorija apie Carlo Jungo gyvenimą. Būdamas trisdešimt kelių, pasiekęs profesoriaus laipsnį prestižiniame universitete, afilijuojamas su pačiu Froidu, Jungas turėjo jaustis ant pasaulio viršūnės – sėkmingas, žinomas, turtingas. Tačiau jis jautėsi tuščias, neramus ir beprasmiškai kartojantis šabloniškus teiginius savo studentams. Vieną naktį jis susapnavo, jog iš akmenukų prie jūros stato pilis ir fortus. Nubudęs atsiminė, kad tai buvo veikla, kuri labai jam patikdavo, kai buvo mažas berniukas. Paklausęs savo pasąmonės, Jungas metė darbą ir išėjo prie jūros statyti pilių iš akmenukų. Taip, iš prestižinio universiteto tiesiai prie jūros, be atgalinio bilieto, statyti bereikšmes pilis iš akmenų. Kartais galvoju, gal Jungui buvo lengviau taip padaryti, nes tuomet nebuvo Instagramo ir jis negalėjo matyti, kaip jo kolegos pasiekia naujų profesinių aukštumų tuo metu, kai jis dėlioja akmenis. Juk VISI NUOLAT tobulėja, tai kaip gi galima tiesiog NIEKO NEVEIKTI?
Jungo istorija man atrodo labai svarbi. Kartais, net kai atrodo, jog turime viską, kad būtume laimingi (bet nesame), vienintelis kelias – žingsnis į absoliučią nežinią. Reikia pasitikėti savo instinktais, tuo vidiniu šauksmu, kuris veda į naujas, neištyrinėtas žemes. Dažniausiai tie nauji vidiniai žemynai yra pasiekiami per atsitraukimą, gilią savirefleksiją, sustojimą. Aišku, kai esame mokomi trokšti statuso, materialinių gėrybių ir įvairių išorės blizgučių, kounterintuityvu atrodo nustoti dėl šių dalykų luptis sau skūrą nuo griaučių ir leisti sau pailsėti.
Man labai patiko istorija apie lifto greičio mygtuką iš sociologių Milda Pivoriute ir Karolinos Poškauskaitės mokslinės studijos apie perdegusią kartą (https://www.zurnalai.vu.lt/socio…/article/view/20942/20100). Veiksmas vyksta Italijoje, o tyrimo respondentas pasakoja, kad: „lipu į liftą ir standartiškai, kaip darydavau darbe, kur 16 aukštų pastatas, yra mygtukas, kad durys užsidarytų greičiau. Aš ieškau to mygtuko ir ten jo nėra. Ir aš susinervinau, kas per šūdai, kodėl to mygtuko nėra ir durys neužsidaro. Mintyse tas laikas atrodo, kad labai daug jo ten prabėgo, nors tik kelios sekundės. Ir tada supratau, kad, ei, tai pas juos to mygtuko nėra, nes jis nereikalingas šiaip yra, čia žmonės iš psichumo susigalvoję, kad sutaupys kelias sekundes. Nes įprastai būdavo, kad sudegini tūkstantį nervų ląstelių, nes ieškai to mygtuko, spaudinėji, paspaudęs nerviniesi, kodėl neužsidaro, kodėl taip lėtai darosi.“
Tiesiog chrestomatinė situacija, primenanti, kaip gyvendama Londone – perdegusių žmonių sostinėje – niršdavau ant žmonių, kurie per lėtai eina gatve. Jeigu ir jums greitieji liftai juda per lėtai, o aplink vien lėtapėdžiai durniai – gal jau laikas prie jūros pažaisti su akmenukais?
Neringa Rekašiūtė. Apie perdegimą (tekstas skelbiamas su autorės leidimu)
Iliustracijos naudojamas su CC0 licencija
