Neprisimenu savo motinos, sėdinčios fotelyje ilgiau kaip tris minutes per savaitę. Tai būdavo sekmadieniais, prieš pietus. Ji atsisėsdavo ant fotelio krašto (neturėjo laiko patogiai įsitaisyti), išgerdavo šlakelį aperityvo sakydama: „Kaip gera truputį prisėsti“ – ir opa! Mažiau nei po keturių minučių ji jau eidavo virtuvės link dengti stalo pietums! Tuoj po to turėdavo greitai viską sutvarkyti, kad vėl galėtų greitai bėgti daryti dar tūkstančio dalykų… Jei aš norėdavau pabūti tik su ja, reikėdavo gudrauti: padėti lankstyti skalbinius, tvarkyti virtuvę ar kambarį, geriausiu atveju, naudotis proga važiuojant automobiliu. Taigi ryšys galėjo egzistuoti tik kaip priedas.
Permąstydamas šį nesibaigiantį bėgimą, aš supratau, kad labiau išmokau daryti nei būti, daryti daugybę įvairiausių dalykų, o ne palaikyti ryšį. Aš, žinoma, taip pat persiėmiau šiuo aktyvumu: per siūles plyštanti darbotvarkė – tai man pažįstama!
Thomas D‘Ansembourg. Liaukitės būti malonūs, būkite savimi!
Paruošė Rasa A.
Pirmiausia pasirūpinkime tarpusavio ryšiu, reikalai palauks
