Psichologai irgi klysta II: meilė, santykiai

Nuolat skaitote, ką pataria ir ištiria psichologai? Knygos Psichologai irgi klysta autorius įsitikinęs, kad psichologai ne visada yra teisūs. Dalinamės šios knygos ištraukomis:

Liaukitės ieškoję to vienintelio ar tos vienintelės. Ilgalaikei meilei nereikia tinkamo žmogaus. Reikia pačiam būti tinkamu žmogumi. Nė vienas nėra mylimas taip, kaip norėtų būti mylimas.
Užuot ieškoję meilės, pradėkite ją rodyti patys. Labiau rūpinkitės būti verti meilės, o ne mylimi. Supraskite, kad mylėti pačią santuoką ne mažiau svarbu, nei ieškoti žmogaus, norinčio tuoktis iš meilės.
Jeigu įsimylėjote, nubuskite. Psichologas Robertas Sternbergas teigia, kad romantiška meilė tėra laikina proto liga ar būsena, sukelta neurohormoninio disbalanso. Tai evoliucijos būdas, padedantis daugintis, tačiau neužtikrinantis ilgo gyvenimo kartu. Jeigu neskubame ir palaukiame, romantiška meilė visada praeina ir ima augti tikra meilė.
Tikra meilė nėra jausmas; tai sprendimas. Jeigu manote, kad giliai žvelgdamas į partnerio akis matote meilę, jūs klystate. Matote akių obuolius. Tikra meilė yra gebėjimas išmokti kartu žvelgti į pasaulį, o ne ilgesingai žiūrėti vienas į kitą.
Daug žmonių iš santuokos tikisi daugiau, nei patys gali duoti. Norime, kad santuoka taptų romantiška savipagalbos programa, padedančia atrasti savo „antrąsias puses“ ir pasiekti pilnatvę. Būtų neblogai, jeigu moksliniai tyrimai padėtų suprasti, jog meilė yra veiksmažodis, o ne daiktavardis.
Ilgai santuokoje gyvenantys žmonės nėra įsimylėję, bent jau svaigiai romantine šio žodžio prasme. Jausdami abipusius teigiamus jausmus, jie myli vienas kitą siekdami nepastebėti vienas kito klaidų ir silpnybių. Jie yra įsimylėję pačią santuoką: ilgai santuokoje gyvenančioms poroms santuokos gerinimas yra svarbiau negu savęs įtvirtinimas. Jie žino, kad labiau tikėtina sveikatą ir laimę rasti rūpinantis santuoka, o ne savuoju „aš“.
Mes negalime pasikutenti patys. Esame taip sukurti, kad mūsų pojūčių stimuliavimui reikalingas kitas žmogus. Nepaisant gausių knygų apie meilę, kuriose mokoma, jog prieš mylint kitą reikia pamilti save, dauguma mūsų santykių vis dar sugriūva. Kad ir kiek knygų apie meilę įsigytume, „The Beatles“ dainos žodžiai yra teisingi – meilės nenusipirksi.
Aukšta savivertė, kurią akcentuoja savipagalbos judėjimas, prisidėjo prie daugelio problemų, iškilusių mokantis ilgalaikės meilės. Užuot ieškoję žmogaus, su kuriuos galėtume galvoti apie laimingo gyvenimo kūrybą, ieškom idealizuoto asmens, su kuriuo gerai jaustumėmės, bet gera savijauta dažniausiai pasirodo esanti tik laikina būsena.
Daug kalbama apie „sielos draugo“ įsimylėjimą. Mes nesąmoningai meluojame kalbėdami apie „amžiną jausmą“ arba „gebėjimą mylėti amžinai“. Tačiau mažai kalbame apie tai, ko iš tikrųjų reikia, norint visą gyvenimą mylėti vieną žmogų. Prancūzai sako: „Meilė padeda praeiti laikui, o laikas – meilei.“ Bet ar taip turėtų būti?
„Ne meilės, bet draugystės trūkumas santuoką padaro nelaiminga“ – taip tikrą ilgalaikę meilę apibūdino Friedrichas Nietzsche.
Žymus žurnalistas Walteris Lippmannas pakartojo moksliniais tyrimais paremtą tiesą sakydamas, kad meilė tęsiasi tada, kai „du žmonės kartu myli kitus dalykus, o ne tik vienas kitą.“ Lengvai priimdami nesuderinamumą ir paskui mėgindami tai ištaisyti mes galime prisidėti prie savipagalbos literatūros verslo, bet ne meilės ilgalaikiškumo.
Norėdami pamilti save, pirmiausia turite išmokti mylėti kitus. Kaip jau skaitėte anksčiau, pagrindinė savipagalbos prielaida teigia, kad gera savijauta yra pirmiausia asmeninis reikalas. Perfrazuojant garsų Vince‘o Lombardi posakį, savivertė nėra viskas, tai tik savivertė. Visi mes turime stiprų meilės poreikį, tai tiesa, tačiau mes turime ir ne mažiau stiprų – kaip rodo tėviška meilė, – netgi stipresnį tarpasmeninio ryšio poreikį. Sąmoningas požiūris į meilę reikalauja, kad santykį vertintume netgi labiau nei save pačius. Savipagalba problemas mato žmogaus viduje, bet iš tikrųjų sveikatos ir laimės buveinė yra mūsų santykiuose.
Savipagalbos autoriai reikia, kad „myliu tave“ prasideda nuo žvilgsnio į „aš“, o ne į „tu“. Savimonė ir autentiškumas yra esminiai brandos požymiai, o savimonės niekada nerasime tuštumoje. Save pažįstame tik pažindami kitus; tiek „aš“, tiek „tu“ yra vienodai svarbūs meilėje.
Tvirta meilė yra sąlyginė, o ne begalinė. Kitas savipagalbos principas teigia, kad meilė turėtų būti besąlyginė. Tokia meilė nebepastebės neapgalvoto ar savanaudiško elgesio ir ves į atsakomybės stygių. Mano nuomone, visa meilė, tiek ta, kurią tikimės gauti, tiek ta, į kurią investuojame, turėtų būti sąlyginė, užtarnauta meilės vertu elgesiu, o ne paremta tuščiais pažadais ar atsiprašymais.
Pastebėjau, kad dauguma vyrų ir moterų, teigiančių, kad myli savo partnerius, mandagiau ir pagarbiau elgiasi ne su jais, o su visiškai svetimais žmonėmis. Mane stulbina, kad tiek daug vyrų ir moterų leidžiasi įžeidinėjami, patys elgiasi šiurkščiai ir sako, kad jie myli savo partnerius.
Nesame verti meilės savaime, mes jos nusipelnome. Meilė priklauso nuo to, kaip atsakingai tariame žodžius, kaip dėmesingai išklausome, kiek atsisakome savęs padėdami kitam, kiek laiko skiriame santykių puoselėjimui, kiek atsakomybės prisiimame už santykių kokybę ir už partnerio gyvenimą. Romantiška sėdėti prie žvakės ir ilgesingai žiūrėti vienas kitam į akis, tačiau tam, kad būtumėte verti meilės, gali tekti kartu sėdėti prie televizoriaus ir žiūrėti jūsų partneriui, bet ne jums labai patinkančią laidą.
Norint būti mylimam, pirmiausia reikia būti vertam meilės. Nelaukite, kol įsimylėsite; pradėkite mylėti ten, kur šiuo metu yra jūsų širdis. Tas, kas nebando nuolat nusipelnyti meilės, nėra jos vertas. Esminis klausimas yra ne „Ar aš įsimylėjęs?“, tačiau „Ar mano elgesys vertas meilės?“
Sveikai mylėti – tai ne sutikti tinkamą žmogų, bet pačiam būti tinkamu partneriu. „Ar norėtumėte, kad sutuoktinis būtų toks kaip jūs?“ Pastebėjau, kad gerai apgalvotas ir nuoširdus atsakymas į šį klausimą gali būti patikimas mūsų gebėjimo mylėti rodiklis. Tai reiškia, kad tikra meilė – tai ne ieškoti vienintelio mums tinkančio asmens; tikra meilė – priimti iššūkį tapti tokiu asmeniu, su kuriuo pačiam norėtųsi praleisti visą gyvenimą.
Mano žmona yra pasaulinio masto meilės iliuzionistė. Gyvenant su manimi, jai tai buvo labai reikalinga. Vienas mano trūkumas yra nekantrumas ir dirglumas lengvabūdiškų žmonių atžvilgiu. Neabejoju, kad draugai pastebi mano karštakošiškumą, tačiau žmona vadovaujasi „taip, bet“ požiūriu. Ji sako: „Žinoma, Paulas reaguoja skubotai, bet jis mato, kad kiti gali elgtis geriau, nei jie elgiasi dabar.“ Žinia, po tokių žodžių ryžausi bent jau pamėginti pakeisti savo netolerantišką nekantrumą ir gyventi atitikdamas žmonos meilės iliuziją.
Disfunkcija, kurios taip bijoma savipagalboje, nėra blogas dalykas. Vertinant pagal savipagalbos kriterijus, kiekviena šeima, įskaitant manąją, tikriausiai yra disfunkciška. Visi mes kivirčijamės, elgiamės vaikiškai ir priklausome vieni nuo kitų, visi mes ilgai neužaugame, visiems būna pykčio priepuolių. Bet mes visi esame šeima, ir joje yra bent vienas žmogus, su kuriuo bet koks kitas protingas suaugėlis nenorėtų praleisti daug laiko. Vienas iš kito mes gauname tai, ko mums trūksta: kantrybės, patarimų, stabilumo, galimybę išsisakyti ir išklausyti, bet, svarbiausia, galimybę mylėti. Vieno žmogaus disfunkcija kitam asmeniui teikia galimybę augti. Susidurdamas su netinkamu kurio nors šeimos nario elgesiu, mokomės kantrybės, kuri yra rūpestingos ir padorios visuomenės pagrindas. Šeima, būdama netobula, neramioms sieloms siūlo emociškai saugų būstą.