x Savipagalbos principai taip plačiai paplito, kad niekas jais nesuabejoja. Visi – nuo politikų iki dėstytojų, nuo mokytojų iki televizijos laidų vedėjų mechaniškai kartoja banalybes apie įsitvirtinimą, lyg jos būtų moksliškai pagrįstos kaip fizikos dėsniai. Vėliau jums parodysiu, kad jos yra ne tik klaidingos, bet ir kenksmingos. Nepagrįsti savipagalbos receptai, programos, įtikinėjimai ir guru yra kliūtis mūsų kelyje į laimę ir pasitenkinimą.
x Neseniai skaičiau JAV senatoriaus Alo Frankeno knygą Esu gana geras, gana apsukrus ir, velniai rautų, žmonėms aš patinku!, kurioje šaipomasi iš minties, kad esame su trūkumais, nelaimingi, per mažai mylimi ir kad mums reikalinga pagalba. Šią idėją skleidžianti industrija uždirba milijonus dolerių parduodama knygas, įrašus, rengdama seminarus ir kurdama televizijos reklamą pagal principą „surask apelsiną ir išspausk jį“. Pakanka tiesiog surasti idėją, nukreiptą ten, kur žmonėms reikia pagalbos, sugalvoti protingą metodo pavadinimą, sukurti užtikrintą daugiapakopę programą ir ją aprašyti autoritetingu bei įkvepiančiu stiliumi. Tada belieka jį publikuoti, populiarinti per seminarus ir, svarbiausia, reklamuotis pačiam.
Manau, kad blogiausios mūsų šeimyninio gyvenimo dienos būna tada, kai vyras užsirašo į naują savipagalbos programą. Dar sunkesnės dienos būna po to, kai jam nepasiseka. Besistengdamas būti pats geriausias, jis pamiršta, kuo mes galėtume būti kartu.
x I. Kantas rašė, kad nušvitimas yra žmogaus išsivadavimas iš nebrandumo ir kad nebrandumas yra negebėjimas vadovautis savo supratimu be kitų žmonių vadovavimo.
x M. Burgas ir T. Seeman nustatė, kad kitų žmonių patarimai gali būti neveiksmingi ir netgi žalingi. Jie gali sukelti kaltės jausmą, kad esame prastesni, negu galėtume būti, kad esame našta, kad negebame deramai bendrauti.
x Viena mano klientė taip pasakė: „Manau, kad blogiausios mūsų šeimyninio gyvenimo dienos būna tada, kai vyras užsirašo į naują savipagalbos programą. Dar sunkesnės dienos būna po to, kai jam nepasiseka. Besistengdamas būti pats geriausias, jis pamiršta, kuo mes galėtume būti kartu.“
x Viename interviu psichiatras W. Gaylinas sakė: „Visi populiarieji psichologai klaidina žmones kalbėdami apie kaltę ir sąžinę. Kaltė yra taurus jausmas, be kurio žmogus pavirstų gyvuliu.“ Mėginimas išvengti kaltės ir kuo geriau save vertinti skatina gyventi neatsakingai, nepaisant to, kokia sėkminga būtų mūsų karjera bei socialinis gyvenimas. Jeigu galutinis tikslas yra išsaugoti ir kelti savivertę, mes rizikuojame praleisti būtinus gyvenimo pokyčius.
x Būkite geras kaltintojas. Klysti žmogiška, tačiau atleisti ne visada dieviška. Dažnai pamirštamas pirmasis savipagalbos patarimo „atleisk ir judėk pirmyn“ žingsnis – geras, stiprus, rūpestingas kaltinimas. Gebėjimas apkaltinti to nusipelniusį asmenį padeda palaikyti gerą psichologinę savijautą.
x Užvaldyti siekio gerai jaustis, tiesiog vargstame ir susergame, o galiausiai nebesugebame mėgautis gyvenimu. Pamiršę apie džiaugsmo trumpalaikiškumą, siekiame per ilgai ir per dažnai išlikti aukštumose ir todėl tenka neišvengiamai nusivilti. Atkakliai ieškodami pastovios laimės, liekame vieniši, dreifuojantys savimeilės jūroje. Deja, taip niekada ir nepasiekiame tos saulėtos vietos, kuri atrodo čia pat, už horizonto. Ar pasielgę blogai neturėtumėte savęs žemai vertinti? Juk gali būti, kad būtent žema savivertė sukelia norą sau padėti ir keistis.
x Kartais atkaklumas tampa šlovinga kvailyste, o nepasidavimas atima puikių galimybių. Per dažnai mes užtrenkiame duris šiandienai, nes nuolat jaučiame spaudimą kovoti dėl geresnio rytojaus. Tik gebėdami atsisakyti siekio, tiek tikslo, įgysime laisvės kūrybiškai galvoti apie problemas.
x Nesikratykite liūdnų minčių. Įsileisdami tik džiaugsmingas mintis, apribojame savo galimybes mąstyti kritiškai ir kūrybiškai.
x Tapkite antru (trečiu ar šeštu) geriausiuoju. Kiekvienose gyvenimo varžybose yra tik viena pirmoji vieta. Atsipalaiduokite ir likite vienu iš tūkstančių, kurie jos neužima. Mano atlikti sėkmingų žmonių tyrinėjimai, pateikti knygoje „Nuodinga sėkmė“, rodo, kad sėkmę patirdami tik kitų žmonių nesėkmių sąskaita, galiausiai tampame nelaimingi.
x Nesilaikykite knygų apie lieknėjimą, valgykite jas. Tas knygas sudarančios skaidulos kūnui vertingesnės nei informacija apie nuolatinį lieknėjimą. Jeigu suvalgysite, jūsų organizme jos išliks ilgiau ir bus naudingesnės žarnynui nei ten aprašyti lieknėjimo planai.
x Nelepinkite savo vidinio vaiko – įspirkite jam į užpakalį. Geriau jaučiamės, kai mokame atpažinti savo vidinį vaiką, o ne pataikaujame mitiniam, dejuojančiam, narciziškam vidiniam kūdikiui. Rūpinkitės tuo, kaip bendraujate su suaugusiaisiais, neieškodami problemų savo vidinėje infantilioje sąmonėje.
x Liaukitės „atskleisti visą savo potencialą“. Greičiausia jūs jau esate atskleidęs savo galimybes, todėl bandymai atrasti jų dar daugiau gali sukelti tik nusivylimą. Liaukitės tai daryti, verčiau pamąstykite, ką gero galite nuveikti su jau turimais talentais. Mėginimas būti tuo, kuo nesate, galiausiai veda į nusivylimą, o kartais tampa ir infarkto priežastimi. Nepaisant visų savipagalbos knygų, iš tikrųjų žmonės keičiasi labai mažai. Daugiausiai, ką galime pasiekti, tai išmokti sugyventi su savo paveldėtomis savybėmis.
x Ar verta galvoti, kad gyvenimas turėtų būti įdomesnis, dinamiškesnis, negu yra dabar? Galiausiai mes ne mėgaujamės gyvenimu, o vertiname jį.
x Mes neišprotėjome, o tiesiog apsileidome. Nekeista, kad šis negalavimas daugelį žmonių nuvedė pas guru, kurie skelbiasi atskleidę paslaptį, kaip mėgautis gyvenimu. Tačiau kančią tikriausiai sukelia galvojimas, kad nesvarbu, kaip jaučiamės – privalome jaustis vis geriau, būti „viskuo, kuo tik galime būti“ žmonėms sukėlė priešingą reakciją. Mes tapome nepatenkinti savimi ir pačiu gyvenimu.
Paul Pearsall. Psichologai irgi klysta.
Paruošė Loreta L.
Tai – vienas geriausių straipsnių apie saviugdą, pasitaikiusių mano akiratyje paskutiniu metu. Labai geras ir labai naudingas, nes autorius su sveiku protu rašo apie sveiką protą. Rekomenduoju ir linkiu visiems pasiskaityti. Ne tik skaityti, bet ir dėtis giliai į smegeninę. Gyvenime tikrai pravers!
Remigijau, smagu, kad patiko 🙂 Man irgi patiko. Nors skaitant visą knygą apima dvejopi jausmai: kai kur autorius, mano supratimu, pritempia, lieja tulžį, cituoja vienpusiškus, silpnus ir, rodos, šališkus mokslinius tyrimus. Ar skaitėte visą knygą?