Paklausta, ką veikiu gyvenime, atsakau „perkeliu žmones mėnesiui į naują realybę ir išmokau joje pasilikti“ arba „auginu lūšiukus“. Psichologija persismelkusi visame kame, ką darau, visur keliu klausimus, ieškau idėjų ir čia pat jas griaunu. Tyrinėju kaip mažas vaikas, o atradimus tikrinu kaip griežtas mokslininkas.
Aš kaip mažas Plenciukas (augalėlis), kuris čia viską užkūrė ir toliau kūrena. Vėliau ans ėmė jaustis Lūšimi. Galima tai vadinti šizofrenija, bet galima ir reinkarnacija.
Kaip didinti sąmoningumą ir atvirumą sau, kitiems, pasauliui? Kaip pamilti save, kitus ir viską, kas vyksta? Ko reikia, kad žmonės greičiau sustiprėtų, mažiau bijotų augti? Kaip viską supaprastinti? Tai mane apsėdę klausimai. Tikrai apsėdę, o ne šiaip įdomūs…
Kartais jaučiuosi labai daug išmananti, tik nesuprantu iš kur tos žinios – tai lyg JAUSMAS, kad yra taip ir viskas… Labai stiprus jausmas…
Dirbu su savimi, savo ribotumais, daug ką išbandau su savimi ir draugais (gal reikėtų jiems apie tai pranešti?). Kartais sulaukiu genialių minčių atakos, kartais nesuprantu to, kas aišku daugumai žmonių… Tad vis dažniau man kyla klausimas – ar žaidžiu su pasauliu bandydama atskleisti jo surėdymo taisykles ar visgi artėju prie šizofrenijos (vis dar norite į mano programas?)…
Aktyviai ieškau naujų idėjų – traukiu jas iš savęs, gaudau iš praeivių akių, bandau perskaityti draugų mintis (bandymai darosi vis sėkmingesni) arba išprovokuoti juos atvirai kalbėtis apie problemas. Ieškau idėjų danguje, gamtoje, praeituose savo gyvenimuose, kartais netgi klausausi svetimų pokalbių parduotuvėje (tokią mano būseną atpažinsite iš labai suapvalėjusių akių ir sučiauptų, vos besimatančių, lūpų).
Kuriu programas, psichologinius įrankius (kol kas dar nei vienas įrankis dienos šviesos nematė), rašau straipsnius, studijuoju psichologiją universitete, bėgioju po mokymus, seminarus, kalbu konferencijose ir vedu mokymus (retai, nes labai atsakingai žiūriu į tokius dalykus dėl savo jauno amžiaus), bendradarbiauju su asmeninio tobulėjimo organizacijomis, įmonėmis ar lektoriais, dalyvauju įvairiuose projektuose, daug skaitau (taip, viską iš eilės) ir priekabiai tikrinu tai, ką perskaitau. Taip pat jau ketvirti metai dirbu su logikos mokslu, gilinuosi į taisyklingo mąstymo dėsnius. Sujungus logiką su psichologija gimsta naujos, išskirtinės įžvalgos.
Šiuo metu labiausiai mėgstu psichologinių internetinių mokymų-programų (kaip „Pasitikėjimo savimi stiprinimo programa“) kūrimą, naujų, RYŠKIŲ idėjų paieškas. Turiu ir senų idėjų, kurios gana panašios į kitų – paprastos, intuityviai suprantamos ir be saviugdos žynio pamokymo. Tačiau jos neuždega žmonių taip stipriai, kaip man norėtųsi. Bent jau tų, kurie man rūpi labiausiai – su užgesinta širdies ugnimi ir nustekentu pasitikėjimu savimi. Visi žinome, ką reikia daryti su savo problemomis, bet kažkodėl retai ką su tuo darome. Tas mane ir domina labiausiai.
Labai noriu padėti žmonėms atgaivinti ūpą stengtis dėl savo ir kitų laimės. Ne sėkmės ar karjeros (nors ir tai), bet laimės, kurią suprantu taip: kai gali džiaugtis savimi ir kitais (gana save graužti ir kritikuoti kitus), elgtis, kaip iš tiesų nori ir kitiems suteikti tokią laisvę, kai jautiesi mylimas ir myli kitus, kai gyveni prasmingą gyvenimą, kuriame yra (arba nėra) kažkokia misija, didingas tikslas. Kam ko reikia – visi pasaulio gelbėtojais nebūsime, o ir nereikia. Negi kuriantis pilnavertiškus santykius ar grojantis armonikėle vaikų namuose pasauliui duoda mažiau nei tas, kuris užsiima pelningu verslu?
Svajoju apie visko, ką turiu galvoje ir širdyje, sudėjimą į naujo saviugdos būdo išradimą, kuris keistų milijonų žmonių gyvenimus. Kartais, rodos, jau įsivaizduoju kas ir kaip… O kartais rodosi, jog kuo toliau, tuo stipriau kvailėju. Tad belieka laukti rytojaus.
Manęs karts nuo karto paklausia ar nebijau, kad pavogs mano idėjas (matyt, jos labai geros). Jau nebebijau. Jeigu kažkas kažką ir pavogs, tai puiku – pasaulis pasidarys „Rasiškesnis“ be mano pastangų. Man vis tiek viso gyvenimo neužteks visoms savo idėjoms įgyvendinti. Be to, labai malonu rodyti kelią konkurentams (auč!). Nors, iš tiesų, savo konkurentais laikau tik žmonių nenorą ir baimę eiti šviesop.
Apie psichologiją
Psichologija, kaip ir bet kuris mokslas, yra labai plati. Smegenų pusrutulių veikla, ramus miegas, gebėjimas mėgautis sėdėjimu, norimo vyro suviliojimas, produktyvumas darbe, sėkmė derybose, tvirtybė draugystėje, santarvė šeimoje – psichologijos daržas.
Mano supratimu, psichologija yra pats svarbiausias ir naudingiausias mokslas. Viskas sukasi apie žmones: žmonės kuria ekonomiką, klimato pokyčius, bombas. Psichologiniu išprusimu mašinos kuro bako ar savo skrandžio neužpildysi, bet toks išprusimas padeda uždirbti benzinui ir maistui. Nors su pozityvia savitaiga prieš atbėgančią ugnikalnio lavą nepakovosi, visgi gamtos pokyčiai labai priklauso nuo žmogaus ūkinės veiklos, o ši nuo žmogaus psichinės sveikatos.
Psichologijos žinių taikymas gyvenime – banguojantis žaidimas. Vieną dieną gali jaustis viską suprantančiu, valdančiu ir būsimu pasaulio užkariautoju. O kitą dieną jau menkai galinčiu padėti piktam it širšė ir nerangiam it storas katinas žmogui. Tokiomis dienomis atrodo, kad tėtis sakydamas, jog žmonių nepakeisiu, gali būti teisus. Bet tokios fanatikės kaip aš ant žemės taip lengvai nenuleisi. Tik dar nežinau džiaugtis tuo ar ne – žmonių gelbėjimas ne visada būna džiaugsmingas.
Apie psichologijos studijas
Šiuo metu studijuoju antrame organizacinės psichologijos magistrantūros kurse Vilniaus universitete.
Ką studijos davė ir ko nedavė, nors galėjo duoti, sunku įvertinti – viskas per daug persipynę. Kaip suprasti, ar įvairiakampį požiūrį į psichologinius reikalus davė aukštasis išsilavinimas ar ankstyvas domėjimasis šia sritimi, ar jų abiejų kombinacija?
Pabandysiu atskirti, ką laikau labiausiai studijų nuopelnu. Tai sisteminio, visapusiško mąstymo ugdymasis. Tai žinojimas tokių dalykų, kurių savarankiškai nesimokytum, nes laikytum juos neva nereikalingais ar neįdomiais. Tai gebėjimas matyti situaciją iš kelių kampų, pjūvių, paradigmų. Tai galimybė į viską pažiūrėti objektyviau, giliau nei vien remiantis asmenine patirtimi ar atskirais kursais. Visi šie dalykai labai svarbūs psichologui.
Universitetas padovanojo ir dar vieną gebėjimą: tirti ir vertinti kitų tyrinėjimus. Daug ką žavi psichologiniai atradimai ir visokie paskaičiavimai: kokią įtaką intelekto koeficientas daro karjerai? Kokios moterys labiausiai patinka vyrams? Smagu gebėti tai bent maždaug išsiaiškinti. „Maždaug“ sakau tikslingai: psichologinių reiškinių susipynimas sunkina tikslių ir garantuotų atsakymų radimą – man asmeniškai tikrai sunku su tuo susitaikyti.
Nors negaliu žinoti, jei būčiau neįstojusi į universitetą, gal būčiau gyvenusi gatvėje ir išmokusi dar daugiau? Arba akylai stebėjusi žmones parduotuvėje, tardžiusi draugus, kalbėjusi su medžiais – kas žino, gal būčiau išmokusi daugiau. Tik apie tokius dalykus vengiu galvoti: žmogus atsiranda ten ir tokiu metu, kur ir turi atsirasti.
——
Mielai susitinku su žmonėmis (atsiprašau, kol kas tik su jais), dalinuosi idėjomis. Jei norite pabendrauti, rašykite, skambinkite man − susitikime.
Jei norite sulaukti daugiau informacijos, kuri man pasirodo įdomi, prenumeruokite („subscribe“) mane Facebooke.
Rasa Venckutė
8 671 87952
vienas lauke ne karys, bet dabar žinau kad ne aš vienas toks, ačiu kad tai darote ir sėkmės darbuose.
Ačiū, Rimantai 🙂
Sėkmės ir dar kartą sėkmės, tik nenustokit smalsauti, galvoti ir kitus išmokykit matyti, girdėti ir suprasti. Dar kartą sėkmės 🙂
Jūsų teigiamas nusiteikimas, pasitikėjimas savimi, mintys ir veikla dėl kitų su meilės kupina širdimi, teatveria kelią į išmintį ir išmoko kitus džiaugtis gyvenimu. Sėkmės!