Šeši geros savivertės matmenys

Turėti gerąsavivertę – tai ne tik gerai galvoti apie save, tuo tikėti ir tai rodyti. Gerai savivertei bendrąja prasme būdingi šeši konkretūs dalykai.

1. Lygis: galima turėti aukštą savivertę (patikti sau, pakankamai savim pasitikėti, kad  būtum aktyvus ir turėtum vietą tarp kitų, nesugniužti susidūrus su sunkumais ir t. t.) arba žemą (nuvertinti save, per mažai savim pasitikėti, dėl to dažnai vengti veiklos, lengvai sugniužti arba nuleisti rankas susidūrus su nesėkmėm ar sunkumais ir t. t.).

Juo daugiau bus sričių savivertei reikštis, juo daugiau įvairių būdų pažeistai savivertei atkurti.

Iš ko atpažįstam aukštą (ir gerą) savivertę? Iš kalbėjimo apie save: palankiai susiklosčius aplinkybėms žmogus geba teigiamai kalbėti apie save ir nesutrikęs išklausyti komplimentus. Iš požiūrio į veiklą: žmogus drąsiai imasi veiklos, atkakliai stengiasi, nepavykus gali nutraukti ją ir nesijausti pažemintas, neieškoti pasiteisinimų. Iš lūkesčių ir ambicijų: jis derina siekius prie savo vertės, nenukrypsta nei per į „per daug“, nei į „per mažai“.

2. Stabilumas: savivertės kokybę labai gerai parodo tai, kaip reaguojame į gyvenimo įvykius. Kartais savivertės fasadas iškilus sunkumų suaižėja. Emocinių reakcijų stiprumas ir jų skalė susidūrus su nemalonumais, taip pat ir su sėkme, daug ką pasako apie žmogaus savivertės tvirtumą.

Iš ko atpažįstam stabilią savivertę? Iš to, kad žmogui patiriant sėkmę ar nesėkmę arba sulaukus palaikymo ar kritikos, ji atlieka amortizatoriaus vaidmenį. Džiūgaujam ar nusiviliam, bet iš savo kelio nesukam. Stabili savivertė iš dalies yra ir elgesio bei kalbėsenos pastovumo pagrindas, kad ir kokia būtų aplinka, kad ir kokia publika ar pašnekovai, išliekam daugiau ar mažiau savimi.

3. Harmonija: žvelgiant iš šalies, kai kurių žmonių savivertė atrodo labai (pernelyg?) įsišaknijusi kurioje nors vienoje jų gyvenimo srityje. Pavyzdžiui, ji siejama su profesine sėkme arba „jaunatviškos“ išvaizdos puoselėjimu. Kai asmuo šioje srityje patiria nesėkmę; tampa itin pažeidžiamas. O dėl savivertės, tai verčiau rinktis daugialypiškumą, o ne vienalypiškumą, nors šis ir gali savotiškai padėti tobulėti, ir būti ne kartą socialiai įvertintam. Savivertė gali reikštis įvairiose srityse, Pavyzdžiui: išvaizdos, normų atitikimo (būti kaip kiti), siekiant pritapti ir populiarumo (tapti maloniam ir mėgstamam), sėkmės ir statuso (tapti viršesniam už daugumą kitų); kai kur (fizinio darbo sektoriuje, mokyklose per pertrauką ar neramiuose miesto rajonuose) jėga ir fizinis miklumas taip pat prisideda prie savivertės augimo.
Juo daugiau bus sričių savivertei reikštis, juo daugiau įvairių būdų pažeistai savivertei atkurti: sunkų laikotarpį darbe sušvelnins draugų parama arba darbas suteiks atokvėpį nuo meilės kančių. Tai nepanaikina skausmo, bet šiek tiek jį apmalšina ir padeda nesileisti jo užvaldomam ir niokojamam.

Iš ko atpažįstam harmoningą savivertę? Iš interesų įvairovės, iš to, kad tarp privataus (šeimoje ar tarp artimųjų) ir viešo (kai kiti mato) asmens nėra didelio atotrūkio. Iš gebėjimo atsigriebti kitoje srityje, užuot visas juodinus, kai patiriam nesėkmę ar susiduriam su sunkumais toje, į kurią dėjom daugiausia vilčių. Iš gebėjimo nepasiduoti apmaudui patyrus nesėkmes vieną po kitos arba mūsų spindesiui staiga priblėsus (tarkim, liūdnos kalbos, kokias kartais sako gęstančios žvaigždės arba galios netenkantys lyderiai).

Pasirodo, kai kurie žmonės priversti eikvoti labai daug energijos norėdami apsaugoti ar pagerinti savivertę: neigti tikrovę, išsisukinėti ir atsiriboti, būti agresyvūs su kitais; taip randasi daugybė disfunkcinių strategijų, kurios dėl mažiausios naudos savivertei verčia aukoti daug gyvenimo kokybę palaikančių veiksnių ir sukelia stresą.

4. Autonomija: vienų žmonių savivertė labiausiai priklauso nuo išorinių veiksnių, pavyzdžiui, finansinės sėkmės ar padėties visuomenėje, išvaizdos, kiti labiau susitelkę puoselėti vertybes, dorybes (ar tai, ką laiko dorybėmis): rodytis esą malonūs, paslaugūs, solidarūs, dosnūs, sąžiningi ir t. t. Atrodo, kad savivertės susiejimas su vidiniais siekiais paverčia ją atsparesne ir tvirtesne. Tikriausiai todėl kad „vidiniai“ siekiai daro žmogų mažiau priklausomą nuo aplinkos pritarimo, kelia mažesnį nerimo dėl prisitaikymo pavojų. Tai, kas kiekvienam sukelia asmeninės vertės pojūtį, neabejotinai grįsta savotišku kontinuumu, daug intymesniais dalykais: nuo to, kas mums atrodo dorybinga, puoselėjimo iki pačių „ekstymiausių“ dalykų (tai, pasak rašytojo Michelio Tournier, intymumo eksteriorizavímas) – sėkmės, išvaizdos.

Iš ko atpažįstam autonomišką savivertę? Svarbiausia – nepriklausomybė nuo socialinio spaudimo turėti, daryti ar rodyti, ką reikia, kad būtum (arba jaustumeis, manytum esąs) kitų gerbiamas: automobilį, sutuoktinį, vaikų ir t. t. Maža to, kaip tik tokios markės automobilį; tokį, kokio reikia, sutuoktinį, (gražų, įspūdingą arba gerų manierų), vaikus kuriems sekasi mokykloje ir t.t. Gebėjimas pakelti atstūmimą arba socialinės aplinkos nepritarimą , „ėjimas per dykumą“ taip pat yra geri autonomiškos savivertės požymiai.

„Taupi“ savivertė – kaip Rytų kovos menuose – rodo gebėjimą ramiai priimti kritiką, rodyti susidomėjimą ja, užuot stengusis jos vengti ar ją neigti.

5. Kaina: kad savivertė nemažtų, reikia numatyti strategiją, kaip ją palaikyti, ugdyti, saugoti. Kaip tik šioje srityje pastaruoju metu atlikta daugiausia tyrimų. Pasirodo, kai kurie žmonės priversti eikvoti labai daug energijos norėdami apsaugoti ar pagerinti savivertę: neigti tikrovę, išsisukinėti ir atsiriboti, būti agresyvūs su kitais; taip randasi daugybė disfunkcinių strategijų, kurios dėl mažiausios naudos savivertei verčia aukoti daug gyvenimo kokybę palaikančių veiksnių ir sukelia stresą.

Iš ko atpažįstam psichologinę energiją „taupančią“ savivertę? Labiausiai iš to, kad smulkūs gyvenimo įvykiai žmogui daro nedidelį emocinį poveikį, iš žemo bendro streso lygio, iš to, kad prireikus atsakyti į kritiką juntamas ir išoriškai matomas tik nežymus susikaustymas ir – jei kyla abejonių – žmogus mažai teisinasi. „Taupi“ savivertė – kaip Rytų kovos menuose – rodo gebėjimą ramiai priimti kritiką, rodyti susidomėjimą ja, užuot stengusis jos vengti ar ją neigti.

6. Su saviverte susijusių klausimų vieta ir jų svarba žmogaus gyvenime: kokią reikšmę teikiam savo įvaizdžiui, kitų nuomonei apie mus, savimeilei (ar reaguoti į kritiką ir neįžeisti, ar nuspręsti kartais nereaguoti?) Ar įvaizdžio gynimas arba jo gerinimas yra mūsų minčių ir pastangų centre? Ar tiesiog tam skiriamas reikiamas dėmesys be jokių kraštutinumų? Trumpai tariant, ar gyvenimo pusiausvyrai, tam, kas sudaro mūsų tapatumą, svarbu dar kas nors, be savivertės? Kiek vėliau aptarsime pavyzdį (nesektiną) narciziškų asmenybių, kurioms savivertės klausimas yra pagrindinis ir gyvybinis, o dar ir įkyrus.

Iš ko atpažįstam perdėto rūpinimosi savimi neslegiamą savivertę? Iš to, kad savimeilės nuoskaudos nepersmelkia visų minčių, veiklos ar emocinių būsenų. Iš gebėjimo be dramų susitaikyti su nesėkmėmis, akylai nestebėti visų smulkmenėlių, kurios rodo mūsų statusą, pasitenkinti teigiamu kitų vertinimu ir nejausti poreikio būti šlovinamam. Iš pasirengimo siekti tikslų, kurie neatneša naudos mūsų prestižui arba įvaizdžiui visuomenėje. Kai kurie žmonės nežino, kaip elgtis nesitikint naudos savivertei. Bet to galima išmokti.


Christophe André. Netobuli, laisvi ir laimingi.

Paruošė Igor R. ir  Janina D.