– Aš manau, kad tu klysti…
– Galbūt.
– Ne, bet tikrai klysti! Pagalvok!
– Luktelėk, pametei mane. Tai ar aš klystu, ar tu tiesiog manai, kad aš klystu?
– Koks skirtumas! Klysti!
– Kaip tai koks skirtumas?
Realiame gyvenime vienareikšmiškų tiesų nedaug.
Esminis.
Kiek kartų teko girdėt diskusiją apie tai, kuri komanda geresnė – „Žalgiris“ ar „Lietuvos Rytas“? Ir kiek konfliktų yra kilę po tokių diskusijų? Tuomet nepopuliaru sakyti kažką panašaus į „mano nuomone, Žalgiris tikrai yra geresnė komanda“. Ne. Egzistuoja tik viena tiesa – mano tiesa! Aš žinau geriau, o tu klysti. Ir nėra taip, kad aš kažką „manau“. Aš juk paprasčiausiai tai žinau, vadinasi tai suprasti privalai ir tu!
Šioje vietoje pradedame nagrinėti pasaulio absurdą. Viduramžių didikai laikėsi nuomonės, kad pagonys buvo neverti gyvybės, jei nepriėmė krikšto. Jie ne tik laikėsi tokios nuomonės, bet ir finansavo krikščioniškosios bažnyčios rengtus Kryžiaus žygius. „Pagonys nenusipelno nei gyvenimo, nei tų didžiulių turtų! O mes nusipelnom!!“. Taigi, perfrazuojant – „aš turiu nuomonę, jog mano Dievas yra teisingesnis už jų dievus, todėl aš esu teisus“. Ir niekam „nedašuto“ susimąstyti apie galimybę, jog jie gali klysti. Tai ir žuvo tie milijonai! Teisybės labui!
Kartą, įsišaknijus pokalbiui apie muzikos skonį, mano pažįstamas tarė: „Na, aš tai pop muzikos klausau. Daugumai patinka, todėl tokia muzika turėtų būt geriausia. Juk akivaizdu – jei visi klausosi, tai didžiulė tikimybė, kad ir man patiks! “. Atsakiau jam, kad nieko akivaizdaus tame nematau – muzikos skonis yra absoliučiai individualus, o kažkokių kriterijų nustatyti kūrinių gerumui ar blogumui – nėra.
Ir net jei tie kriterijai būtų… Kas būtų jų kūrėjas? Aš? Tu? Alfonsas iš pietinio Vokietijos regiono? Žmogus. Nuomones kuria žmogus. Net ir teisybę kuria žmogus! Ar nusileido iš Dangaus koks švytintis herojus ir tarė, jog Nacistinė Vokietija yra „aukščiau visko“? Ne. Žmogus nusprendė pasiskelbti sukūręs tiesą, dėl kurios, beje, kilo košmariškas konfliktas. Ir ar tai apskritai buvo tiesa? Nevisai. Tai buvo nuomonė.
Tvirtai laikytis savo įsitikinimo yra paprasčiausiai patogiau, nei abejoti ir stengtis į tą patį tašką pažvelgti iš keleto perspektyvų.
Šitoje vietoje norėčiau paprašyti skaitytojo, kad jis susimąstytų apie tai, kas neabejotinai yra tiesa. Pabandysiu prigauti. Sakai, 1+1 visuomet yra 2? Tikrai? Dešimtainėje skaičiavimo sistemoje – taip. Dvejetainėje – ne. Žmogaus reprodukciniame modelyje – nebūtinai. Kas dar akivaizdu? Tai, jog pomidorai yra raudoni? Yra žmonių, kurie pomidorus mato žaliai. Daltonikai – jie klysta! Bet ar tikrai? Ai, leisk atspėsiu, tu tiesiog manai, kad daltoniko raudonos spalvos matymas yra klaidingas, taip?
Ir, galiausiai, prieiname tokią vietą, kur kyla apmąstymas: tai kas tuomet yra tiesa? Jei net patys rimčiausi dalykai dažnai remiasi nuomonėmis, tai tiesos apskritai nėra? Ne, nėra. Taip, yra. Norint nustatyti tiesą, būtina turėti tam tikrą neginčytiną pagrindą. Pavyzdžiui, reikia susitarti, jog diskutuojame tik apie dešimtainę skaičiavimo sistemą. Ir tuomet visiškai nesvarbu, ką tu manai apie mano minėtąjį sudėties veiksmą – jis teisingas. Susiaurėja požiūrio kampas. Nuomonėms vietos paprasčiausiai nebelieka. Užgimsta tiesa. Tačiau realiame gyvenime vienareikšmiškų tiesų nedaug. O jei viskas ir būtų labai tikslu, aišku, mus greičiausiai apimtų patologiška nuobodulio forma!
Žmogus linkęs sureikšminti savo nuomonę dėl paprastos priežasties – tvirtai laikytis savo įsitikinimo yra paprasčiausiai patogiau, nei abejoti ir stengtis į tą patį tašką pažvelgti iš keleto perspektyvų. Visgi viliuosi, jog šis straipsnis paskatins apmąstyti tai, kuo iki šiol buvo šventai tikėta, už ką buvo besąlygiškai kovota. Gerbkime savo bei kitų nuomonę, kaip gražų ir svarbų žmogiškąjį elementą. Bet nepaslyskime manydami, jog tai yra kažkas daugiau.
Kikilis, Lūšies III dalyvis.
Nuotraukos autorius: Vilius Paškevičius.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
