Kai tik aš pamanau, jog jau išmokau gyventi, gyvenimas pasikeičia, ir turiu viską pradėti iš pradžių. Ir tam niekados nebus pabaigos, bus tik procesas. Ir aš pati esu procesas.
Esu įsitikinusi, kad mane lydintis nerimas yra įtampa tarp to, kuo „privalėčiau“ būti, ir tarp to, kas esu. Mano nerimą sukelia ne būgštavimai dėl ateities, bet noras ją kontroliuoti. Tai prasideda tada, kai į mano sielą įsiskverbia lūkestis, kokia privalėčiau būti aš pati arba kokie privalo būti kiti. Tai – įtampa tarp troškimo valdyti pasaulį ir supratimo, kad to nepajėgsiu.
Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų yra visiškai vienišas. Ši mintis prikausto mano dėmesį ne dėl to, kad gimstame ir mirštame vieni, bet dėl to, jog dažnai mūsų vienišos akimirkos atrodo daug tikresnės.
Kada švelniai stebiu pasaulį, kada į kitus žvelgiu taip, kaip man regis į mane retkarčiais pažvelgia Kažkas, aš tampu draugu.
Tačiau aš suradau du būdus, kaip išsiaiškinti tuos dalykus, kuriuose man nepavyksta pastebėti savęs. Pirmasis būdas yra kituose pripažinti tas savybes, kurios mane erzina. Antrasis būdas yra pripažinti pastabas, kurios privertė mane gintis. Visa tai suvokdama, galiu stulbinančiai aiškiai vertinti savo pačios elgesį.
Man pasitaikė progų kalbėtis su žmonėmis, kurie šiuo metu jodinėja ant triumfo aukštumų ir atrodo, kad jie neturi jokių problemų. Tačiau aš abejoju, kad daugumos žmonių egzistencija yra tokia rami, suvaldyta, be rūpesčių, kaip rodo jų atsargūs veidai ir mandagūs žodžiai. Ši diena niekados nepasiūlo man to paties dalyko du kartus, ir aš tikiu, kad beveik kiekvienam gyvenimas yra taip pat neišspręstų problemų, abejotinų pergalių ir neaiškių pralaimėjimų mišinys – su labai retomis tikros ramybės akimirkomis. Tad ir mano kova su šia diena yra šio to verta. Kažkur turi būti užmokestis ir man atrodo, kad jis šioje baikščioje širdyje, kuri Jums atsiveria taip netikėtai.
Visa tai, ko noriu, ko man reikia – tai jausti savo vidinį ritmą ir neatsilikti nuo pačios savęs. Aš bijau ne tamsos, bet to, jog nemanau esanti verta pastangų pasiekti šviesą.
Aš myliu žmones todėl, kad jie yra Žmonės, o ne todėl, kad jie jauni ar seni, gražūs ar nusiminę. Mane visur supa žmonės: žmonės automobiliuose, prasilenkiančiuose su mano mašina, praeiviai gatvėje, kažkas, išeinantis iš parduotuvės, kai aš į ją įeinu, mylimas žmogus, tėvai, draugai, kaimynai… – ir su kiekvienu iš šių lengvų kito Žmogaus prisilietimų, šių didelių ir mažų susitikimų aš kažką palieku po savęs. Meilė nėra gražių dalykų sakymas žmonėms arba šypsojimasis, arba gerų dalykų darymas. Meilė yra meilė. Mokausi nesieti meilės, bet būti ja. Kada švelniai stebiu pasaulį, kada į kitus žvelgiu taip, kaip man regis į mane retkarčiais pažvelgia Kažkas, aš tampu draugu.
Mano problema yra ta, kad analizuoju gyvenimą, užuot gyvenusi. Visa tai, ko noriu, ko man reikia – tai jausti savo vidinį ritmą ir neatsilikti nuo pačios savęs. Aš bijau ne tamsos, bet to, jog nemanau esanti verta pastangų pasiekti šviesą. Tačiau mano stiprybė yra su manimi, ne su rytdiena. Rytojus yra neapibrėžtas, o ši diena gili kaip tiesa. Dabar jau žinau, ko norėčiau palinkėti sau: „Nekovok su tikrove, tarkis su ja. Neišsibarstyk, bet susikaupk.“
Ačiū.
Planktonas, Pasitikinčios savimi Lūšies III dalyvis
Nuotraukos autorius: Paulius Kripaitis
Paruošė Laura N. (redagavimas) ir Janina D.
