Vaikiško džiaugsmo pavyzdys

Prieš kelias dienas man teko sėdėti stotyje ir laukti. Stebėjau vieną vaiką. Tas maždaug penkerių metų berniukas mane labai nuoširdžiai sužavėjo. Svarbiausia – tai balsu dainuojantis bei niūniuojantis berniukas su ausinėmis. 🙂 Visą laiką, kol sėdėjau ir laukiau, jis man dovanojo daug gerų emocijų ir šypsenų. Mielas, suaugusiųjų, aplinkos (dar) nesugadintas (na, nors IT jau gerokai paveiktas) vaikas.

Šioje situacijoje galiu išskirti dvi priešpriešas: mano ir to vaiko laukimas sėdint. Atrodo, nesu ta suaugusi, kostiumuota ir paniurusi nuoboda, kaip kad dauguma statistinių suaugusiųjų. Tačiau to natūralaus, NESUVARŽYTO, vaikiško džiaugsmo elementariose smulkmenose taip pat nebeturiu; esu kažkada ir kažkaip jį praradusi, nuslopinusi. Galbūt net kiek įkyriai visą tą laiką stebėjau tą berniuką. Tačiau jo tai visiškai nevaržė – jis buvo tiesiog jis: nei daugiau, nei mažiau. Jis buvo nuoširdus. Taigi, dvi priešpriešos:

• Aš sėdėjau stotyje, ir, kaip dauguma kitų, tą laiką nuobodžiavau. Na, buvau šiek tiek susierzinusi, jog tam tikri žmonės vėluoja ir dėl to turiu tuščiai laukti. Mano galvoje sukosi mintis, jog esant kitoms aplinkybėms, tą laiką galėčiau praleisti daug produktyviau. Aplink save mačiau daug piktų, susierzinusių ir paniurusių žmonių veidų. Ir tas mažas berniukas iš jų labai išsiskyrė.Kaip ir tas vaikas, aš taip pat galėjau mažiau laiko skirti bereikalingoms mintims: apie tai, kad vėluoju; neįsileisti minčių ir nepasitenkinimo jausmo, jog gaištu savo laiką ir tuo metu tiesiog DŽIAUGTIS AKIMIRKA. Rasti nors ir menką, bet laimės ir džiaugsmo kupiną objektą ir laukimo laiką praleisti daug paprasčiau – tiesiog į viską žvelgiant atsipalaidavus, su vaikišku smalsumu ir energija; tai nieko nekainuoja ir nereikalauja daug pastangų. Tereikia noro ir vaizduotės.
• Tas pats mažas berniukas. Gyvas ir guvus vaikas. Sėdintis, makaluojantis kojomis ir iš visos širdies niūniuojantis savo ausinėse skambančią dainą. Keista, tačiau daugumoje aplinkinių įžvelgiau panieką ir skeptišką žvilgsnį, nukreiptus į berniuką. O jam tai buvo visai nė motais. Jis buvo laimingas ir nesivaržė to rodyti. Tas gebėjimas atsiriboti nuo aplinkos priešpriešos arba tiesiog gebėjimas visko nepriimti rimtai; ignoruojant tai, kas nepatinka ir vis tiek išliekant nuoširdžiam.

Tai viskas, o kartu ir nieko, ką šia tema norėčiau pasakyti ir su jumis pasidalinti. Galvoju, jog tų minčių tiesiog per daug ir jos per glaudžiai susijusios su kitomis temomis, tad greičiausiai neužtektų nė paros, jog išdėstyčiau savo poziciją ir išsakyčiau visus kilusius pastebėjimus.

Tačiau galiu pasakyti kelias mintis, kurios, man rodos, ir šią minutę man yra esminės:

• iš šios situacijos noriu prisiminti vaikišką, nesuvaržytą džiaugsmą, kuris būtų pavyzdys ir siekiamybė visų pirma man asmeniškai, o ne parodomoji „pompastika“ išorėje – tuo viešumoje naudojasi dalis žmonių;
• bėgant laikui išmokti nebambėti dėl smulkmenų ir mokėti džiaugtis elementariais menkniekiais neapsikraunant bereikalingomis mintimis ir dvejonėmis;
• dažniau įsiklausyti į savyje esantį mažą vaiką ir nepamiršti žaismingumo, spontaniškumo, natūralumo, kuris mažų vaikų tiesiog pulsuote pulsuoja.
  
  

Evelina T.