Sykį gyveno medvilnės siūlas, kuris jautėsi esąs niekam nereikalingas. „Esu per silpnas, kad iš manęs nuvytų virvę, – verkšleno. – Ir per trumpas, kad tapčiau palaidine. Taip pat esu netinkamas nei gobelenui, nei skatiko vertam siuvinėjimui. Esu išblukęs, kažkoks dvigubas… Ak, jei būčiau aukso siūlas! O dabar iš manęs jokios naudos. Esu nevykėlis! Niekam nereikalingas! Niekam nepatinku, nė pats sau!”
Taip dienų dienas tūnojo vienišas ant krėslo, klausydamasis liūdnos muzikos.
Sykį jo aimanas išgirdo vaško gabalėlis ir jam tarė: „Nesikrimsk, mažasis medvilnės siūleli. Turiu sumanymą: padarykime ką nors dviese, kartu! Žinoma, negalėsime tapti didžiule salono žvake: tu esi per trumpas, o mano kiekis – per mažas. Tačiau galėtume tapti žiburėliu ir visiems dovanoti truputį šviesos ir šilumos. Jau verčiau bent šiek tiek kažką apšviesti ir sušildyti, nei tūnoti tamsoje ir dejuoti.”
Medvilnės siūlas noriai sutiko.
Susijungęs su vašku tapo šviečiančiu tamsoje ir skleidžiančiu šilumą žiburėliu. Ir jautėsi laimingas.
Kas žino, kiek pasaulyje yra trumpų medvilnės siūlų: jiems tereikia susirasti gabalėlį vaško, kad taptų laimingi.
Bruno Ferrero. Kai pražysta gėlės.
Paruošė Janina D.
