Griežti ir kategoriški vertinimai bei standartai, apibrėžiantys tai, koks kūnas visuomenėje laikomas priimtinu, sukuria ištisą besikūprinančių aukštaūgių merginų, ant aukštų kulniukų stypčiojančių mažyčių moteryčių, juodai besirengiančių, tarsi amžinai ko nors gedėtų, apkūnių moterų ir liesų moteriškių, besipučiančių tarsi gyvatės, bei visaip kitaip besimaskuojančių kitokios išvaizdos moterų naciją.
Suardydami instinktyvų moters prisirišimą prie paveldėto kūno, pakertame jos pasitikėjimą savimi. Tai verčia ją nuolatos abejoti savo verte, o savigarbos pamatu laikyti ne tai, kas ji yra, o tai, kaip ji atrodo. Tuomet ji daugybę energijos išeikvoja skaičiuodama, kiek kalorijų suvartojo, ir grauždamasi dėl to, ką rodo svarstyklės arba kokia jos liemens apimtis.
Tokia moteris nuolatos susirūpinusi, susinervinusi, o tai savo ruožtu sąlygoja visą jos veiklą, planus bei ketinimus.
Tokia moteris nuolatos susirūpinusi, susinervinusi, o tai savo ruožtu sąlygoja visą jos veiklą, planus bei ketinimus. Instinktų pasaulyje neįmanoma net įsivaizduoti, kad moteris skirtų šitiek dėmesio savo išvaizdai.
Aišku, visiškai pagrįsta ir prasminga stengtis palaikyti fizinę savo sveikatą bei stiprybę, rūpintis, kad kūnas gautų kuo daugiau ir kuo įvairesnio maisto. Visgi tenka sutikti, kad daugelio moterų viduje iš tiesų slypi kažkokia „alkana“ būtybė. Tačiau ji alksta ne todėl, kad norėtų būti tam tikro didumo, storumo ar ūgio, atitikti tam tikrą stereotipą; moterų alkio objektas – visiškai kitoks visuomenės požiūris į jas.
„Alkanoji“ būtybė jų viduje trokšta būti gerbiama ir pripažinta, bent jau išvengti nuolatinio spraudimo į kokį nors stereotipą.
„Alkanoji“ būtybė jų viduje trokšta būti gerbiama ir pripažinta, bent jau išvengti nuolatinio spraudimo į kokį nors stereotipą. Jeigu toji moteris viduje tikrai „veržiasi laisvėn“, tai ji veikiausiai trokšta išsivaduoti nuo nepagarbių bandymų iš šalies svetimais matais matuoti jos kūną, jos veidą, jos amžių.
Clarissa Pinkola Estes. Bėgančios su vilkais.
Paruošė Emilija S.