Jaunas japonų vienuolis norėjo kuo anksčiau gyvenime pasiekti nušvitimą, kad paskui galėtų imtis kitų reikalų.
<…>
Ilgai meditavęs ir mąstęs, pergamente kuo dailiausiai kaligrafiškai užrašė šį trumpą posmelį:
Jauno doro vienuolio,
Medituojančio trejus metus vienumoje,
Nebepajudins iš vietos
Keturi pasaulio vėjai.
Be abejonės, jis manė, kad senas ir išmintingas vienuolyno vyresnysis iš šių žodžių supras, kad jo mokinys yra nušvitęs.
<…>
Kitą savaitę tarnautojas perdavė vienuoliui pergamento ritinėlį labai panašų į jo siųstą, tik perrištą kitos spalvos kaspinu.
– Nuo vienuolyno vyresniojo, – ištarė trumpai.
<…>
Tai buvo jo paties pergamentas, bet prie pirmosios eilutės vienuolyno vyresnysis buvo nerūpestingai tušinuku pakeverzojęs „Bezdalai“. Taip pat buvo parašyta kiekvienoje eilutėje.
<…>
Tai buvo pirmas kartas po trejų metų, kai jaunasis vienuolis paliko savo salos buveinę. Įniršęs jis įsiveržė į vienuolyno vyresniojo darbo kambarį, tėškė pergamentą ant stalo ir pareikalavo paaiškinti, ką tai reiškia.
Patyręs vienuolis lėtai pakėlė pergamentą, atsikrenkštė ir perskaitė ketureilį:
Jauno doro vienuolio,
Medituojančio trejus metus vienumoje,
Nebepajudins iš vietos
Keturi pasaulio vėjai.
Tuomet jis padėjo pergamentą, įdėmiai pažvelgė į jaunąjį vienuolį ir tęsė:
– Tai sakai, jaunasis vienuoli, kad tavęs nebepajudins iš vietos keturi pasaulio vėjai. Bet keturi nedideli bezdaliukai pernešė tave net per visą ežerą.
Ajahn Brahm. Atverk savo širdies duris.
Paruošė Valdona J.
