Snigo. Oras buvo ramus ir didelės pūkuotos snaigės, lėtai besisukdamos ratu, po truputį artėjo prie žemės. Dvi snaigės, kritusios greta, pradėjo pokalbį. Bijodamos pasimesti, jos susikibo rankomis ir viena iš jų linksmai prakalbo:
– Kaip gera skristi ir mėgautis skrydžiu!
– Mes neskrendam, mes tiesiog krentam, – liūdnai atsakė kita. – Greitai mes susitiksime su žeme ir pavirsime balta puria antklode!
– Ne, mes skrendame tiesiai į pražūtį, o ant žemės mus tiesiog sumindys.
– Mes tapsime upeliais ir įsiliesime į jūrą. Mes gyvensime amžinai! – pasakė pirmoji.
– Ne, mes ištirpsime ir dingsime amžiams, – paprieštaravo antroji. Pagaliau joms nusibodo ginčytis.
Jos paleido rankas ir kiekviena nuskrido pasitikti savo likimo, tokio, kokį pasirinko jos pačios.
Autorius nežinomas.
Paruošė Rasa A.
