Platonas rašė: „Apie žmogų daugiau sužinosi su juo valandėlę pažaidęs, nei prasikalbėjęs ištisus metus.“ Žaisdami mes laisvai tyrinėjame pasaulį.
Taip mokosi vaikai. Žaidimo priešas – baimė. Kai bijome, nustojame eksperimentuoti, ir taip nustojame mokytis ir augti. Tai ko gi mes taip bijome?
Labiausiai bijome atrodyti kvailai. Kas bus, jei padarysime klaidą? Bet klaidos ir yra eksperimento esmė. Vis tiek jas darysime. Duok laisvę joms nutikti, tegul jų būna apsčiai ir tavo progresas dar bus spartesnis. Turėtumėm per dieną padaryti tiek klaidų, kad tai mums jau nerūpėtų.
Tikroje kvailystėje klaida neegzistuoja, nes neegzistuoja teisingas kelias. Tragiškiausia tai, kad dalykas, galintis mus išlaisvinti – leidimas pakvailioti, yra būtent tai, ko mes nedarome. Kai bijome būti kvailiais, mes bijome būti bet kuo. Tampa paprasčiau dingti, tapti mediniais.
Pradedame galvoti, kad teisumas reiškia savo klaidų maskavimą. Bet juk yra visiškai atvirkščiai. Išdidumas nori atrodyti gražiai, tačiau nuolankumas nebijo kvailos išvaizdos. Juk žmonės vis tiek pamatys mūsų klaidas. Turėtumėm girtis savo silpnumais. Tuomet būsime laisvi linksmintis. Žinot ką, norėčiau susukti filmą, kaip šimtai vaikų susiduria su situacijomis, kad kažką nepadoru daryti viešai. Įsivaizduoju, kad būtent tada žmonės praranda kontaktą su savo geriausiu žaidimų draugu – jų pačių vidiniu vaiku.
Mike Mason.
Paruošė Janina D.
