Beveik bet kas gali sukelti traumą. Ar situacija yra traumuojanti priklauso ne nuo situacijos, o nuo žmogaus: kokia yra jo nervų sistemos būsena, kiek jis gali pakelti. Taigi tai priklauso ne nuo to, kas vyksta, o kam tai vyksta. Tie dalykai su kuriais man, suaugusiam žmogui, lengva susitvarkyti ir manęs netraumuoja, gali būti labai traumuojantys vaikui.
Dažnai konfliktai tarp žmonių (kurie taip pat gali privesti prie traumų) kyla dėl vienas kito bei savęs nesupratimo.
Jeigu kūdikis ar mažas vaikas yra paliekamas kambaryje vienas keturioms valandoms, jam tai gali būti labai baisu ir jis tuo metu gali jausti grėsmę gyvybei. Tuo tarpu suaugęs žmogus jokios traumos šiuo atveju nepatiria.
Kita vertus, yra situacijos, kurios traumuoja visus su tuo susijusius: karas, katastrofos, kankinimai, išnaudojimas. Tačiau net ir šiais atvejais kai kuriems daug nukentėjusiems žmonėms yra daug lengviau atsistatyti, nei kai kuriems iš tų, kurie, žiūrint iš išorės, patyrė daug lengvesnius išgyvenimus. Kodėl vieni žmonės gali pakelti daugiau, o kiti mažiau, priklauso nuo daug faktorių, tačiau vienas iš pagrindinių faktorių yra vaikystė: kaip buvome užauginti, kaip mes buvo palaikomi tėvų ir ko buvome mokinami apie save ir gyvenimą. Taip pat įtakos gali turėti gyvenimo būdas, mityba, sveikata. Kiekvienas turime įvairių vidinių ir išorinių resursų, tačiau dažnai jų nežinome ar neatkreipiame dėmesio. Buvimas sąmoningu savo resursų atžvilgiu, padeda mums „pakelti“ daugiau. Kai kurie žmonės natūraliai yra susijungę su savo resursais, o kai kuriems reikia tai praktikuoti. Po tam tikro laiko praktikos, žmonės sako: „Vau, tos situacijos, kurios prieš porą metų man keldavo didelį stresą, dabar jau nebeišmuša manęs iš vėžių“.
Kitas, labai svarbus aspektas – buvimas ryšyje su savo kūnu. Jeigu savo kūne jaučiamės kaip namie, tuomet daug didesnė tikimybė, kad mūsų nervų sistema ir instinktai sveikai susitvarkys su kylančiomis stresinėmis situacijomis. Jeigu žmogus nesirūpina savimi ar nelabai žino, ką gali gyvenime nuveikti, tuomet daug kas nulemiama ir vaikystės, ir vėlesnių patirčių. Tačiau kuo labiau žmogus įsisąmonina, jog gali pakeisti savo reakcijas nauju ir sveiku būdu, tuo nereikšmingesnės tampa praeities patirtys. Kiekvienas savyje turime vidinę gyvybingumo galią. Patyrus traumuojančią situaciją, ši galia tarsi tampa įkalinta šiose situacijose, siekdama prisitaikyti ir išlikti. Galbūt kažkuriuo gyvenimo metu šios išlikimo strategijos buvo naudingos, padėjo nepalūžti. Tačiau šiandieniame suaugusioje gyvenime jos tiesiog blokuoja žmogaus gyvenimo energiją. Išlaisvinus ją, atsiranda galimybė ją panaudoti kuriant gerą, subalansuotą gyvenimą, savijautą bei įgyvendinti tai, ką norime, kurti santykius.
Kai geriau suprantame save, geriau suprantame ir kitus. Taigi, galime geriau suprasti žmonės, su kuriais palaikome ryšius: šeimą, draugus, kolegas. Įgauname supratimą, kodėl vienu ar kitu metu žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi. Dažnai konfliktai tarp žmonių (kurie taip pat gali privesti prie traumų) kyla dėl vienas kito bei savęs nesupratimo. Paleisdami savo pačių traumas, pradedame geriau suprasti kokiu principu veikia pats žmogus. Nepaisant to, kad esame skirtingi, visi turime tokį patį vidinį žinduolio mechanizmą.
Patirdami sunkumų, dažniausiai nesame labai mylintys savęs pačių atžvilgiu. Galvojame: „neturėčiau taip jaustis. Kas su manimi negerai?“ Suvokiant principus, pradedame suprasti, kodėl vienais ir kitais momentais jaučiamės taip, kaip jaučiamės. Tai suteikia žmonėms kitokią perspektyvą, kurios dėka tampame labiau supratingi ir užjaučiantys savęs pačių atžvilgiu. Šis supratimas suteikia jėgų gyvenime priimti kitokius sprendimus, išeiti iš savęs kaltinimo, kritikavimo, izoliacijos būsenų.
Šaltinis: www.hara.lt, Gregor Khushru Steinmaurer
Nuotraukos autorius: Vilius Paškevičius.
Paruošė Janina D.
