Šįryt pramerkusi akis išvydau saulės nutviekstą kambarį. Mane pažadino balsas: „kelkis, saulę pramiegosi“. Pasivarčiusi su saulės zuikučiais lovoje, išsiritau lauk. Saulės spinduliai šildė mano dar ne visai žvalų veidą, tad nuskubėjau į vonią, o saulė – man iš paskos.
Švelniai nusišypsojau ir širdyje sau pasakiau, kad myliu save ir priimu save tokią, kokia esu.
Įdėmiai pasižiūrėjau į save veidrodyje, lyg pirmą kartą matyčiau visus tuos privalumus ir trūkumus: po nakties susivėlusius plaukus, nelygią veido odą, įdėmias rudas akis ir švelniai rausvas lūpas. Ištiesiau rankas ir pažvelgiau veidrodyje į tas dailias rankas, plonus pirštus, likimo ir gyvenimo, meilės linijų išvagotus delnus. Stebėjau save iš šalies, lyg būčiau kitas žmogus.
Tada švelniai nusišypsojau ir širdyje sau pasakiau, kad myliu save ir priimu save tokią, kokia esu. Trūkumai nublanko, pasidarė nebe tokie svarbūs. Jie – mano savastis, be jų aš nebūčiau savimi. Tik galbūt pirmą kartą juos sąmoningai priėmiau.
Šįryt ėmiau pastebėti mažų dalykų žavesį: šalto vandens gaivumą, giedrą rudens dangų, persikų skonį jogurto indelyje, prieskonių šilumą arbatos puodelyje… Širdyje panorau visus palaiminti, taip ir padariau nusilenkdama pasauliui ir pasiųsdama energiją į visas keturias pasaulio puses.
Taip mano gyvenime prasidėjo nuostabi nauja diena.
Puma, Lūšis III dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
