Visos savivertės sutrikimo apraiškos normalios, jeigu tik yra laikinos. Sunkumų kyla tada, kai jos ima kartotis dažnai arba tampa nuolatinės, būna intensyvios, pernelyg stiprios, palyginti su tuo, kas jas kėlė. Tai rodo, kad sutriko „normalūs“ savivertę reguliuojantys mechanizmai.
Štai pirmoji šių simptomų apžvalga.
- Įkyrus rūpinimasis savimi – kaip ir kiekvienas kamuojantis rūpestis, kol su juo nesusidorota, klausimai apie save ir savo įvaizdį, socialinį priimtinumą žmogaus mintyse gali tapti įkyrūs, slegiantys, perdėtai reikšmingi, nesvarbu, jis tai prisipažįsta ar ne. Tada žmogus – ar veikiau jo įvaizdis, socialinis aš – tampa sau rūpesčiu.
- Vidinė įtampa, nesaugumas socialinėse situacijose; įspūdis, kad esam kitų stebimi , ir nerimastingo abejojimo, ar atitinkam lūkesčius, keliamas psichologinio nuovargio pojūtis.
- Vienatvės jausmas, įspūdis, kad esi kitoks negu visi: jautresnis, ne toks kompetentingas, trapesnis, labiau izoliuotas…
- Retsykiais arba dažnai kylantis jausmas, kad esi apsimetėlis, atsirandantis sulaukus menkiausio sėkmės, pripažinimo ženklo ir keliantis dilgčiojantį klausimą: „Ar aš tikrai vertas to, kas man atsitiko?“ Arba kitą: „Ar ir toliau būsiu šios sėkmės vertas?“
- Elgesys, neatitinkantis mūsų interesų (suirzti, kai jautiesi teisiamas) ar vertybių (stengiantis padaryti įspūdį, žeminti kitą, nors tai prieštarauja asmeninėms vertybėms). Pastebėti, kad elgiesi taip, kaip nederėtų, bet vis tiek taip elgtis. Daryti dalykus, kurie kelia siaubą, liūdina ar stumia į neviltį: „Negaliu susilaikyti nepiktžodžiavus, nešmeižus, tas noras stipresnis už mane. Jau seniai supratau, kad tai blogai, bet juo prasčiau jaučiausi, juo labiau juodinau kitus. Tai prasideda savaime, nebent būčiau ypač atsargi.“ Kartais pasiduodamas savo „piktiems polinkiams“ žmogus gali patirti niūrų, paradoksalų pasimėgavimą: tai tarsi saugumo jausmą kelianti (nes gerai pažįstama) nevykėlio elgsena (jau daug metų taip elgiuosi), tą akimirką reikalaujanti nedaug energijos.
- Polinkis patiems bloginti būseną, kai prastai jaučiamės. Gana daug darbų nagrinėjo nenumaldomą žmonių, turinčių menką savivertę, polinkį „pasiduoti sūkuriui“, kai pradeda jausti liūdesį, ir nesiimti nieko, ką turėtų daryti, norėdami pasijusti geriau. „Ką darau, kai būna bloga? Nieko, kaip tik – visiškai nieko, kas galėtų padėti. Ir žinau tai, suvokiu. Nesusitinku su draugais – atsiriboju. Neklausau linksmos muzikos – gramzdinu save klausydama niūriausių adagio. Neinu į lauką įkvėpti gryno oro – lieku namie ir susmukusi ant sofos žiūriu idiotiškus serialus per kabelinę televiziją. Taip elgiuosi jau nuo mažų dienų: juo blogiau jaučiuosi, juo labiau grimztu. Nors nesijaučiu mazochiste kitose gyvenimo srityse. Bet keista: noriu ne padėti sau, o tarsi pirmiausia už ką nors save nubausti.“
Kartais pasiduodamas savo „piktiems polinkiams“ žmogus gali patirti niūrų, paradoksalų pasimėgavimą.
- Gyvenime rinktis dalykus, kurie priešingi mūsų norams, interesams, nuojautoms.
- Sunkumas prašyti pagalbos. Paradoksalu, lengviausia į kitus kreiptis žmonėms, kurių savivertė gera. Kai prireikia pagalbos, jie nejaučia grėsmės būti nuvertinti: juk padėti vienas kitiem – savaime suprantama, ar ne?
- Perdėta priklausomybė nuo socialinių grupių normų ir kodų, susijusių išvaizda, mada, asmeniniu žodynu, materialine nuosavybe, nerašytomis gero elgesio taisyklėmis… Sindromas „Bet juk taip nedaroma…“: trukdyti žmonėms valgant, prašyti pardavėjo suteikti nuolaidą, pasakyti „ne“, kreiptis pagalbos, prisipažinti, kad nežinai… Socialiniai kodai kinta nelygu epocha ir kultūra: kadaise trapios savivertės žmonėms labiausiai rūpėjo būti gerbiamiems ir padoriems. Dabar jie paklūsta kitoms diktatūroms: atrodyti jauniems, turėti liekną, įdegusį, neraukšlėtą kūną.
- Polinkis apsimesti, kad esi stiprus („ne, neturiu jokių problemų…“), silpnas („koks aš kvailas, gal galėtumėt padėti?“) ar abejingas („ne, aš nenusivyliau, man neliūdna ir nesu nelaimingas“). Griebtis įvairiausių socialinių melagysčių, dažniausiai ką nors nutylėti (palikti tvyroti sau palankią nežinia apie diplomus, profesiją, sėkmės ar išsilavinimo lygį…). Taip atsiranda netikrų „aš“ ir apsimetimo spąstai, iš kurių sunku išsikapanoti: kai kartą apsimečiau, kad mėgstu šokoladą, mane visada juo vaišina, turėsiu ir toliau jį valgyti, nors ir nemėgstu. Tai gyvenimas šalia savęs, nuolatos būnant parasavyje. Dažnai taip nutinka todėl, kad žmogus siekia kuo labiau prisiderinti: stengiasi kiek įmanydamas atitikti kitų troškimą matyti jį stiprų ar silpną ir taip užsitikrina, kad kiti jo neatstums. Slepia tikrąjį ‚aš“ prisidengdamas socialiniu įvaizdžiu – įterpia kuriamą personažą tarp savęs ir kitų. Bet kas gi trukdo išsiaiškinti, ar tikrąjį „aš“ kiti priims, ar atmes: „Kas jei iš tikrųjų būčiau savimi?“ Kartais melas tęsiasi be galo, iki blogiausios baigties.
- Polinkis į negatyvumą, kitų menkinimą, potraukis matyti tik blogąją pusę, sukčiavimą, niūrius ar liūdnus dalykus. Vienas daugiau ar mažiau sąmoningų tokios strategijos tikslų – ne vienam būti apgailėtinam. Kartais šį polinkį siekiama pateisinti prisidengiant sveiku protu: „Manęs tai jau neapmausi“. Nuo savivertės svyravimų priklauso ir nepakantumas viskam, kas sudrebina mūsų vertybes ir įsitikinimus: juo labiau abejojam savimi, juo labiau nekenčiam tų, kurie verčia abejoti ar prieštarauja, svetimų, kurių nuomonė ar gyvenimas skiriasi nuo mūsų.
- Sunkumas apsispręsti: menkai save vertinantys žmonės per dažnai ir per skausmingai abejoja savimi. O tie, kurių savivertė aukšta ir trapi, susidūrę su kažkuo, kas galėtų juos pamokyti, linkę kratytis atsakomybės ką nors keisti, linkę nukreipti žvilgsnį kitur arba „užversti lapą“.
- Perdėtos neigiamos emocijos (gėda, pyktis, nerimas, liūdesys, pavydas…) – per dažnos, per stiprios, per ilgai trunkančios, darančios per didelį poveikį elgesiui ir santykiams, sukeliančios šimtus trikdžių kasdienybėje. Ypač dažnai jos sukelia atvirus ar slaptus konfliktus su aplinkiniais arba įtampą, pyktį ir ginčus, neapykantą, apmaudą ir t. t. Sutrikusi savivertė žmones dažnai paverčia „sudėtingais“: „Su tavim viskas tampa sudėtinga, iš musės padarai dramblį. Galų gale norisi tavęs vengti“.
Christophe André. Netobuli, laisvi ir laimingi.
Paruošė Igor R. ir Janina D.