O ką, jei pamėgintume ugdyti savivertę stiprindami siekį priklausyti, o ne išsiskirti?
Įvairūs tyrimai parodė, kad dalyvavimas teigiamuose gyvenimo įvykiuose teikia daug naudos: kai žmogui atsitinka kas nors palankaus, jis gali sustiprinti teigiamą to įvykio poveikį, „pasidalindamas“ su kitu, ir pratęsti jį, kartais net labai ilgam. Atrodo, žmonių giminė puikiai geba automatiškai perduoti emocijas, tai vyksta intuityviai, emocijomis užsikrečiama, – taigi, turim viską, kas būtina, kad galėtume džiaugtis kitų laime.
Skatinti savivertės apytaką: įvertinti ir padrąsinti kitą, pripažinti jo vertę – tai geriausia paslauga, kokią žmogus gali padaryti žmonijai.
Kodėl tai nevyksta dažniau? Kodėl tai, kas kitam atsitinka gero ir dažniausiai iš mūsų nieko neatima, nesukelia mums didesnio malonumo – nebent tada, kai nutinka labai artimiems žmonėms – vaikams, tėvams, sutuoktiniams, draugams? Tikriausiai todėl, kad esam blogų savivertės refleksų belaisviai, pernelyg pasidavę konkurencijai ir per mažai bendradarbiavimui. Ir dažniau užsikrečiam neigiamomis negu teigiamomis emocijomis.
Atrodo, kad išmokti džiaugtis, tuo kas nutinka kitiems, žmonių giminės atstovams, ne tik palanku visuomenei, bet ir žmogaus, kuris taip elgiasi, savivertei. Mums daug geriau siekti harmonijos negu viršenybės.
Kai mums pakanka nuovokumo savivertę sieti ne tik su savimi, bet ir su kitais, padarom ją tvirtesne! Kitas pratimas – skatinti savivertės apytaką: įvertinti ir padrąsinti kitą, pripažinti jo vertę – tai geriausia paslauga, kokią žmogus gali padaryti žmonijai. Svarbu susitelkti į priklausymą ne tik siauram ratui (artimų ar į mus panašių žmonių), bet ir platesniam, kitaip neverta atsisakyti senų socialinių suvaržymų.
Suvokimas, kad tavo tapatybę iš dalies apibrėžia ryšys su kitais, iš esmės keičia santykį su savimi. Veikiau jį praturtina, juk žinom, kad susitelkti į savo asmenį ne pats geriausias būdas pažinti save.
Tačiau negali būti nė kalbos apie visišką ištirpimą minioje. Nereikia atsisakyti individualumo nei unikalumo, bet nereikia jų branginti, paversti manija. Tikriausiai išeitis – palaikyti pusiausvyrą tarp dviejų polių: įsitvirtinimo ir įsiliejimo.
Christophe André. Netobuli, laisvi ir laimingi.
Paruošė Igor R. ir Janina D.
AČIŪ, jūs nuostabūs 😉 !!!