Kelios strategijos, kurias galima taikyti, kai apima atstūmimo baimė.
• Gerai pažinti „startines“ nerimą dėl vertinimo keliančias situacijas: tai visi atvejai, kai atsiduriam stebėjimo, konkurencijos, pajėgumo rodymo situacijose. Kartais tai, kas vieniems visai nereikšminga, kitus išmuš iš vėžių: žaisti Trivial Pursuit, dalyvauti viešame pokalbyje, kur visi svečiai žarsto sąmojus ir kultūrines žinias.
Žinoti, kad tokiomis akimirkomis mes linkę pervertinti kitų nuomonę apie mus, yra pirmas etapas: „Nepasikliauk savim. Tokiose situacijose būsi linkęs stebėti save, priekaištauti sau, susitelkti į tai, ko tau trūksta, užuot pasidžiaugęs kitų talentais arba pasimėgavęs troškimu juos demonstruoti. Jei neturi ką pasakyti, žiūrėk spektaklį ir stebėk, skonėkis. Džiaukis, kad esi ten, o ne kur nors vienas ir pamirštas. Priimk save tokį: tylų, malonų ir dėmesingą. Sau toks nepatinki, nejaukiai jautiesi, nes manai, kad tave priims tik tada, jei kalbėsi, sužibėsi šmaikštumu? Bet palik spręsti kitiems. Priimk jų vertinimą, užuot jį įsivaizdavęs ir bėgęs jam už akių. Kartais jis bus palankus, kartais nepalankus. Jeigu tu save teisi, jis visuomet bus tavo nenaudai.“
Juk iš tikrųjų neesam pasaulio centras, kaip kartais mėgina įteigti nejaukumo jausmas. „Ar kiti dabar tave stebi ir vertina? Bet juk kiti galvoja apie save! Kaip ir tu…“
• Prisiminti, kad ir kiti daugiausia galvoja apie save! Juk iš tikrųjų neesam pasaulio centras, kaip kartais mėgina įteigti nejaukumo jausmas. „Ar kiti dabar tave stebi ir vertina? Bet juk kiti galvoja apie save! Kaip ir tu…“
• Kartais sutikti, kad kiti jus vertintų. Užuot norėjus žūtbūt išvengti vertinimo, priimti jį, paskui ramiai pasvarstyti, kaip vertintojus palenkti savo naudai (visada save suvokiant kaip visumą, o ne susitelkus į vieną dalyką ir susikausčius dėl savo ribų ir trūkumų). Verčiau simpatiškas negu rūškanas senamadis tipas, ar ne? Priimti ir mintį, kad kai kurie asmenys iš tiesų mus vertins pagal išvaizdą, kalbėjimą, tartį, geras manieras ar kitus kvailus socialinius ženklus. Tiesa, taip būna. Bet tiesa ir tai, kad šie žmonės nebus dauguma. Kam daugumą energijos skirti gynybai nuo veikiausiai kritiškų žmonių, juk tai galiausiai sukliudys jums mėgautis bendravimu su atviresniais ir įdomesniais?
• Rinktis proaktyvų socialinį elgesį, tai yra pačiam eiti link žmonių. Psichoterapijoje dažnai mokomasi kovoti su pirmais atstūmimo baimės požymiais taikant nepaklusimo baimei taktiką: jei ateinu į vakarėlį ar važiuoju per atostogas į kelionę, kur nieko nepažįstu, ir juntu, kaip manyje kyla baimė ir pagunda užsisklęsti, geriausia, ką galiu padaryti, – tučtuojau eiti prisistatyti ir pasikalbėti su nepažįstamais žmonėmis. Tai geriausias būdas iš pat pradžių paskandinti savo baimes. Ir didinti džiugios staigmenos galimybę – sutikti simpatišką ar įdomų žmogų. Svarbiausia, nelaukti, kol mums parodys socialinio „atvirumo ženklus“, niekada nelaukti, kol kiti žengs pirmą žingsnį. Ypač jei turim savivertės sutrikimų. Žinau, dažnai žmones elgiasi taip, tarsi tai būtų testas: „Jei žmonės prieis manęs užkalbinti, vadinasi, tikrai to norėjo. O jeigu aš eisiu prie jų, tai tarsi versiu juos bendrauti“ Įvairūs tyrimai patvirtino tokios laukimo pozicijos kenksmingumą – ji kyla iš atstūmimo baimės, ypač su jausmais susijusiose situacijose. Tad juo stipresnė atstūmimo baimė, juo labiau žmogus pervertina „atvirumo ženklų“ (rodančių, kad nori bendrauti) matomumą ir laukia, kad kiti juos pastebės ir supras, nujaus jo nejaukumą ir žengs pirmą žingsnį… Tačiau atvirumo ženklai, mums atrodantys aiškūs ir akivaizdūs, kitam dažnai nematomi. Kadangi manom, kad jau ganėtinai parodėm, ties tuo ir sustojam, tikimės, lūkuriuojam. Bet niekas neįvyksta ir jaučiamės nusivylę… .Laukimo pozicija paaiškina, kodėl žemos savivertės žmonės taip dažnai gyvenime nusivilia jausmais: jų simpatijos ir potraukiai daug mažiau matomi ir pastebimi, negu jiems atrodo. Patarimas: atsiverkite! Reikia rinktis vieną iš dviejų rizikų: galimo, bet vienkartinio atstūmimo arba apgailestavimo (dažnai vadinamo amžinu…). Netrukus įsitikinsime, kad apgailestavimo našta ilgainiui pasidaro sunkiau pakeliama negu atstūmimas.
Christophe André . Netobuli, laisvi ir laimingi.
Paruošė Rasa V. ir Igor R.
