Vidinės šeimos sistema (IFS): kas tai?

Vidinės šeimos sistema (Internal Family System, IFS) „kalba“ apie tai, kad žmogaus asmenybė susideda iš skirtingų dalių, vadinamų subasmenybėmis. Šios subasmenybės – lyg maži žmogeliukai mūsų viduje. Kiekvienas iš jų turi savo požiūrį, prisiminimus, tikslus. Juos motyvuoja skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, viena dalis nori mesti svorį, o kita dalis sako: valgyk tiek, kiek norisi. Kai kurios dalys būdingos visiems žmonėms: vidinis kritikas, apleistas vaikas, pataikūnas (pleaser), mylintis globėjas ir pykstančioji dalis.

Vidinės šeimos sistemos požiūriu, kiekviena subasmenybė veikia mūsų labui, nors tas veikimas gali būti problematiškas. Pavyzdžiui, Marijos viena subasmenybė sako: „Tau nepasiseks siekiant šių ambicingų tikslų. Ką tu sau manai?“. Marijai skaudu išgirsti šią vidinę žinutę ir tai stabdo ją nuo veiksmų. Pažinusi šią savo vidinę dalį, Marija suprato, jog ši dalis tiesiog saugo ją nuo nesėkmės skausmo.

Bilas turi smerkti ir konkuruoti su kitais mėgstančią subasmenybę. Toks elgesys neatitinka jo tikrųjų vertybių. Giliau susipažinęs su šia savo dalimi, Bilas suprato, kad šioji tiesiog stengėsi padėti jam jaustis gerai, bet moka tą daryti vieninteliu būdu – ieškodama pranašumo prieš kitus.

Tai, kad suprantame, jog subasmenybė siekia pozityvių tikslų, dar nereiškia, kad suteikiame joms galią. Marija nenori būti sustabdyta nuo veiksmų, o Bilas nenori elgtis smerkiančiai ir kritikuojančiai. Pasitelkę vidinės šeimos sistemos modelį, Marija ir Bilas gali atrasti naują ryšį su savo vidinėmis dalimis – jas pažinti, suprasti, pradėti gerbti ir tokiu būdu pradėti jas gydyti.

Šis požiūris iš esmės skiriasi nuo to, kaip mes įprastai elgiamės su savo dalimis. Paprastai savyje atpažinę vieną ar kitą dalį, pirmiausia įvertiname jos poveikį mums: gerai tai ar blogai? Jei nusprendžiame, kad dalis „gerietė“, mes ją priimame ir suteikiame galią. Jei dalis pasirodo esanti „blogietė“, stengiamės ją nuslopinti arba atsikratyti. Mes sakome: „eik iš čia“. Tačiau šis modelis neveikia. Jūs galite pašalinti, nustumti į pasąmonę šias blogąsias dalis, tačiau jos pasąmoningai vis tiek jus veiks.

Vidinėje šeimos sistemoje į visas savo dalis žiūrime smalsiai ir gailestingai. Mes stengiamės jas suprasti ir įvertinti jų pastangas mums padėti. Tuo pačiu mes nepraleidžiame ženklų, kurie praneša apie problemiškus subasmenybių veikimo būdus. Su kiekviena subasmenybe kuriame rūpesčiu ir pasitikėjimu paremtą santykį ir imamės veiksmų, išlaisvinančių subasmenybes bei įgalinančių jas funkcionuoti sveikais būdais.

Vidinėje šeimos sistemoje yra du pagrindiniai subasmenybių tipai: saugotojai (protectors) ir atstumtieji (exiles). Pradėję save analizuoti dažniausiai iš pradžių susiduriame su saugotojais. Jų darbas valdyti pasaulį ir apsaugoti atstumtuosius (exiles) nuo skausmo. Atstumtieji yra maži vaikai, su savimi nešiojantys praeities skaudulius.

Pavyzdžiui, Jonas turi vieną saugotoją, kuris stengiasi viską sužinoti apie organizacijas, su kuriomis Jonas galėtų dirbti, taip pat jis stengiasi viską atlikti tobulai. Tai Joną labai slegia ir trukdo būti lanksčiu bei prisitaikančiu darbinėje veikloje. Pradėjęs pažindintis su šia dalimi, Jonas suprato, kad ji bandė apsaugoti jį nuo aplinkinių išdavystės ar užduočių, reikalaujančių didelio atsidavimo. Jonas taip pat suprato, kodėl kitas saugotojas buvo labai įtarus kitų žmonių atžvilgiu. Ši dalis rūpestingai patikrina aplinkinius, nes siekia išsiaiškinti kaip jie gali išduoti Joną. Abu saugotojai stengiasi apsaugoti Joną nuo atstumtosios dalies (vidinio vaiko) skausmo. Ši dalis jaučiasi įskaudinta ir išduota, pirmiausia Jono motinos, o vėliau ir organizacijos, kurioje jis dirbo.

Marijos pavyzdyje jos saugotojas sako: „Kuo tu save laikai?“. Ši mintis apsaugo Mariją nuo veiksmų ir tokiu būdų apsaugo nuo skausmo atstumtąją dalį, kuri jaučiasi sugniuždyta ir bijo bausmės. Paaiškėjo, kad katalikų mokykloje, kurią lankė Marija, ji kaip ir kiti vaikai buvo baudžiami už per didelį matomumą, išsiskyrimą iš kitų. Nuo to laiko joje atsirado atstumtoji dalis (vidinis vaikas) ir saugotojas, kurie siekia, kad Marija išliktų nepastebima.

Šios dalys kraštutinių vaidmenų imasi dėl savo praeities potyrių. Atstumtieji (vidiniai vaikai) jaučia skausmą ir sunkumus dėl to, ką jie nuolatos ar kartais patirdavo būdami vaikais. Saugotojai imasi kraštutinių vaidmenų, kuriais siekia apsaugoti mus nuo atstumtųjų skausmo. Vidinės šeimos sistema padeda suprasti šias dalis ir moko kaip su jomis dirbti, kad išsilaisvintume nuo naštos ir galėtumėte funkcionuoti sveikais būdais.

—

Kaip vidinės šeimos sistema dirba su mūsų dalimis?

Vidinė šeimos sistema sako, kad kiekvienas žmogus turi savo dvasinį centrą, t. y. tikrąjį Aš (Self). Tikrasis Aš  yra natūraliai užjaučiantis, gailestingas, žingeidus, domisi kitais žmonėmis ir ypač savo paties dalimis. Tikrasis Aš nori jausti ryšį su kiekviena savo dalimi, ją pažinti ir suprasti. Tikrasis Aš jaučia gailestį ir užuojautą dėl atstumtųjų skausmo ir naštos, kuri skatina saugotojus veikti taip, kaip jie veikia. Tikrasis Aš geba išlikti ramus ir susikaupęs net ir tada, kai subasmenybės patiria intensyvias emocijas. Kiekvienas žmogus turi tikrąjį Aš, nors kai kurie gali jo nejausti, nes jį užgožia didelis kitų subasmenybių aktyvumas.

Gijimas vyksta atradus savo tikrąjį Aš ir sujungus jį pokalbiui su atstumtąja dalimi. Pokalbio metu atstumtoji dalis atvirai pasakoja apie savo skausmą ir vaikystės išgyvenimus. Tikrojo AŠ meilė ir priėmimas padeda atstumtajai daliai paleisti tą skausmą, atstatyti savivertę ir išsilaisvinti nuo naštos.

Šis trumpas straipsnis yra supaprastintas IFS pristatymas. Jis neapima visų vidinės šeimos sistemos niuansų ir kompleksiškumo.

—

Šaltiniai:

Introduction to Internal Family Systems Therapy, Jay Earley, Ph.D.

Vidinė šeima II: kokie žmogeliukai gyvena mumyse? – tęsinis

Vertė Danguolė M.

Ruošė Rasa V. ir Janina D.