Alanui pasiūlius, Emai panorėjus, ji nuvažiavo į savo mėgstamiausią kavinę, kurioje gerdavo skaniausią Latte kavą mieste. Įsitaisiusi ant minkštos sofos, su vaizdu į siaurą Senamiesčio gatvelę, Ema mėgavosi kavos gėrimu. Galvoje sukosi tūkstantis minčių ir jausmų… Laimėjo jausmas apie vienišumą, o tiksliau negailestingą meilės badą…
Negailestingas meilės badas… Kaip aš visada troškau patirti tą stiprų nuoširdų meilės jausmą, kuri įsivaizduoju tėvai turi duoti savo vaikams arba sutuoktiniai vienas kitam. Net negaliu aprašyti žodžiais koks jis turi būti… Žinau, kiekvienas myli skirtingai ir nuo to jo meilė yra nei bloga, nei gera; myli taip, kaip moka; myli taip, kaip jį mylėjo jo tėvai ar priešingai, nei tai darė tėvai. Nėra įrankių išmatuojančių meilės stiprumą; nėra tinkamų žodžių jai aprašyti… Buvau tikrai mylima ir savo mamos, ir savo patėvio ir esu dėkinga jiems už tai. Jie man davė tiek savo jausmų, kiek galėjo… Tačiau gauta meilė neužpildė mano širdies indo iki viršaus, joje yra daug tuščios erdvės, kurią aš vis bandau užmaskuoti, paslėpti po intensyviu gyvenimu, po vakarėliais su draugais, po skirtingomis kelionėmis, po knygų skaitymu, po spektaklių žiūrėjimu. O ji vis neužsipildo, ir neužsipildo. Lyg kažkas prakeiktų ją. Turiu nuostabų vyrą, gerbiantį, mylintį mane, žinoma, tiek kiek moka ir gali, bet ir jis negali pripildyti mano kiauro kibiro. O aš taip norėčiau… Trokštu prisipildyti meile ir nustoti jos godžiai ryti, ieškoti arba slėpti savo norus po tobulai laimingos moters priedanga.
Kaip aš norėčiau, kad dabar mane stipriai kas nors apkabintų ir nepaleistų. Daug kartų sakytų „aš tave labai myliu“, daug kartų sakytų „tu man esi reikalinga“, kartotų ir kartotų kokia aš esu svarbi ir ypatinga. Aš jausčiau šilumą, švelnumą, bet tuo pačiu tas apkabinimas būtų tvirtas ir suteikiantis saugumą. Aš noriu jausti, kad rūpiu tam žmogui 100 procentų. Jis šią minutę galvoja tik apie mane, ne apie darbą, ne apie pirkinius, ne apie nieką kitą. Aš jaučiu tą meilės energiją, kuri mane užlieja, pripildo, pasotina ir stumia mane į priekį, į tolimesnį gyvenimą.
Svarbu pripažinti, kad tu gali būti visoks ir su tavim viskas yra gerai; gali leisti sau paliūdėti, pasvajoti, patinginiauti ir nekaltinti savęs už tokias akimirkas.
Emos akyse pasirodė ašaros… Rankose ji laikė šiltą kavos puodelį, burnoje jautė jo saldų skonį, o širdyje Ema bandė šiais pojūčiais užlopyti savo skyles ir pasijusti nors truputį geriau. Ji žinojo, kad ji tikrai nėra tokia vieniša, kaip jai dabar atrodo. Ji turi savo mylimąjį, ji turi tikrai gerus draugus, ji turi Alaną ir ji turi save: kartais silpną, kartais stiprią, kartais liūdną, o kartais laimingą. Svarbu pripažinti, kad tu gali būti visoks ir su tavim viskas yra gerai; gali leisti sau paliūdėti, pasvajoti, patinginiauti ir nekaltinti savęs už tokias akimirkas. Juk mes ne robotai, ne tobulybės, o tik žmonės – paprasti, bet kiekvienas savaip ypatingas ir nepakartojamas…
Nenoriai išėjusi iš savo mėgstamos kavinės į ją laukiantį darbą, Ema pasirinko ilgesnį kelią link jo, norėdama dar pabūti viena su savo mintimis, bei jausmais. Ir nors kaip tyčia, visur degė žalia šviesa, pasirinkusi pirmą eismo juostą, netrukdydama eismui, Ema ramiai važiavo link savo darbo, nepaisant likimo pakištos kojos, įjungus pakeliui žalią tunelį…
Kamila Golod. Drąsa būti savimi. Knygos ištraukos skelbiamos gavus autorės leidimą.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
