Straipsnis parašytas įkvepiant rašytojo Saša Skončilenko „Knyga apie depresiją“ ir mano mielos bičiulės Emos (vardas pakeistas), kuri leido pasidalinti su Jumis jos išgyvenimais ir mintimis, kai ji patenka į depresijos spąstus.
Pristatau Jums Emą: 30 metų aktyvi ir besišypsanti moteris.
Turi rūpestingą vyrą ir mielą sūnų, kuriuos labai myli. Turi darbą, kuris yra įdomus ir prasmingas.
Turi draugus, su kuriais linksmai leidžia laiką ir nuoširdžiai pasikalba.
Ema yra LAIMINGA!
Bet Ema taip jaučiasi ne visada….
Kartais Emą aplanko siaubūnas vardu DEPRESIJA ir tuomet Emos gyvenimas pasikeičia….
Viskas atrodo pilka ir beviltiška….
Emą pradeda graužti sąžinė, kad nors ji turi viską, kad galėtų būti laiminga, ji jaučiasi labai nelaiminga.
Tai dar sustiprina artimųjų žodžiai:
„Na ko tu be nuotaikos ir jėgų, tu juk jauna, viską turi! Išmok tai vertinti! Turbūt per daug geras tavo gyvenimas, kad nežinai prie ko prisikabinti. Aš tavo metuose buvau visai kitokia…“
Ema tai daro netyčia. Ji žino, kad turi kuo džiaugtis gyvenime: šeima, draugais – ji tik negali dabar pajusti tai savo širdimi… Tokie jausmai dar labiau slegia Emą…
Gyvenimas Emai iš spalvoto virto juodai – pilku
Tokios mintys ir jausmai užpildo Emą depresijos metu:
– Aš esu bloga mama: vaikas manęs nemyli, jam nereikalinga tokia prislėgta pabaisa kaip aš, gadinanti jam gyvenimą. Jam reikalinga aktyvi, pozityvi mama, galinti užtikrinti saugumą, jaukumą ir supratimą.
– Aš esu bloga žmona – vyras užtarnavo geresnę žmoną, nei aš, kuri būtų labiau rūpestinga, seksuali, įdomi ir gyva.
– Aš esu bloga darbuotoja – aš negaliu atlikti tiek daug darbų ir pasiekti dar geresnių rezultatų, tokie darbuotojai įmonei nereikalingi.
– Aš esu kvaila.
– Aš esu neįdomi.
– Aš neverta gyventi šalia tokių nuostabių žmonių.
Emos gyvenime neliko VILTIES
Emai sunku būti su savo mintimis ir skausmu…
Tokia Ema stengiasi niekam nesirodyti: atsiriboti nuo šeimos ir draugų, susirgti „tikra“ liga, nes tokią jos būseną daugelis žmonių vadina tiesiog tinginyste, silpnavališkumu, puikybe.
Tačiau Ema iš tiesų blogai jaučiasi ir jai labai reikia kitų žmonių supratingumo, palaikymo ir pagalbos…
Kaip Ema gali SAU padėti?
Paklauskime jos pačios…
– Labas, Ema.
– Sveiki!
– Kaip tu šiandien jautiesi?
– Šiandien aš jaučiuosi gerai ir optimistiškai.
– Puiku! Papasakok, prašau, ką tu darai, kai tave aplanko nerimas ir depresija.
– Mielai pasidalinsiu savo patirtimi, kuri tikiuosi pravers žmonėms patiriantiems šias būsenas.
Taigi:
- Visų pirmą, aš stengiuosi įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus, savo nuotaiką, mintis ir imtis tam tikrų priemonių užkirsiančius kelią nerimui ir depresijai. Čia panašiai, kai jauti, kad lygtai peršalai (krečia šaltis, atsiranda silpnumas) ir iškart imiesi tam tikrų priemonių (geri daug šiltų skysčių, valgai medų), kad sumažintum ligos pasireiškimo galimybę.
- Taip pat aš reguliariai vaikštau pas psichologą/psichoterapeutą, nes pačiai kartais sunku objektyviai pažiūrėti į situaciją iš šalies ir rasti sprendimą. Ten aš galiu be baimės išsipasakoti, kartais išsiverkti, pabūti savimi, gauti emocinį pastiprinimą: juk kai tau nuoširdžiai į akis sako viskas bus gerai palaipsniui ateina tas tikėjimas, kad depresijos epizodas baigsis ir aš vėl atsigausiu. Taip pat čia galiu gauti ir teorinių, bei praktinių žinių, kaip negatyvias realybę neatitinkančias (iškreiptas) mintis objektyviomis mintimis apie save ir supančią aplinką, bei lavinti problemų sprendimo, tarpasmeninių santykių palaikymo ir kt. įgūdžius. Pvz., aš ilgai mokiausi neskirstyti savo gyvenimo į juodą-baltą, suprasdama, kad gyvenime yra ir linksmų dienų, ir paprastų be ypatingų įvykių, ir liūdnų – gyvenime reikia visų emocijų gamos.
- Stengiuosi gyventi čia ir dabar. Džiaugtis tuo, ką turiu ir vertinti tai, nesistengdama vis bėgti ir bėgti prie to, kas turėtų suteikti daugiau laimės ir sėkmės. Būti geriausia savo paties kopija, džiaugdamasi, kad šiandien padariau ar išmokau daugiau, nei vakar. Priimdama klaidas, kaip gyvenimo patirtį. O sunkumus, kaip pamokas, kurios kurias turime šiam gyvenime išmokti. Kartais mes siekiame visuomenės sukurtos iliuzijos ir standartų, kaip turėtų atrodyti “laimingi” žmonės, pamiršdami, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją, savo galimybes. Kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, savo gyvenimo viziją, o mes turime teisę reaguoti į tai taip, kaip mes matome ir jaučiame savo gyvenimą. Juk pasaulis nėra nei blogas, nei geras. Yra tiesiog mūsų reakciją į tai, kas vyksta jame (kaip sriuba yra nei bloga, nei gera, tiesiog vienam ji gali būti aštri, o kitam trukti prieskonių)…
- Kartais aš leidžiu sau tiesiog išsiverkti ir pagailėti save nebausdama savęs. Juk aš tiesiog turiu teisę kartais pabūti silpna.
- Kartais nueinu tiesiog pasivaikščioti, o kartais nusiperku ką nors gražaus sau, ar pasilepinu šilta bandele su kava.
- Kartais paskaitau knygas, kurios įkvepia ar pasižiūriu filmus, kurie parodo, kad pasaulis gali būti įvairus, o mūsų stiprybė yra priimti pasaulį tokį, koks jis yra.
- O kartais… net nežinau… tiesiog leidžiu sau pabūti su šiuo jausmu, turėdama širdyje jausmą, kad tai laikina.. aš vėl tapsiu ta Ema, kuri linksma ir laiminga…
Žinote, kartais man neužtenka jėgų padėti sau ir išbūti su tuo, tuomet man labai reikia kitų žmonių pagalbos…
Kas gali padėti žmogui, esančiam depresijoje?
– Ema, gal turi dar kokių nors receptų, kaip kovoti su depresija?
– Iš tiesų apie šią būseną yra parašyta labai daug knygų ir straipsnių, kuriuose yra tiek teorijos, tiek praktinių patarimų, todėl nemanau, kad apie juos man dabar vertėtų kalbėti. Aš noriu tik pasakyti:
Dėkui Ema už pokalbį. Tavo išgyvenimai ir patarimai, bei nuoširdumas, manau, tikrai padės žmonėms, esantiems šioje būsenoje ir žmonėms, esantiems šalia jų!
P.s. Prisiminkite, kad žmonių išgyvenančių depresiją yra pakankamai daug. Nesidrovėkite apie tai kalbėtis ir ieškoti pagalbos! Padėkite sau būti dar laimingesniais!
Kamila Golod. Drąsa būti savimi. Ištraukos skelbiamos gavus autorės leidimą. Iliustratorė Ieva Žiliūtė.
